Seirijuose
(Tęsinys)
I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
VI dalis
Prelatas Juozapas Laukaitis, atvykęs į Seirijus ir praradęs pareigas kurijoje, jautėsi pažemintas ir nuskriaustas. Pirmiausia jis aplankė savo bendravardžio klebono Juozapo Grajausko kapą ir pagerbė jo atminimą.
Jau pirmą sekmadienį naujasis klebonas kreipėsi į parapijiečius, ragindamas vieningai dirbti Dievo garbei ir dėkojo visiems, kurie iki tol prisidėjo prie parapijos darbų. Prelatas tęsė Grajausko pradėtus darbus: rūpinosi bažnyčia, tvarkė šventorių, sodino medelius ir aktyviai dalyvavo fiziniuose darbuose kartu su parapijiečiais.
Be pastoracinės veiklos, Juozapas Laukaitis tęsė ir švietėjišką darbą: dėstė tikybą amatų mokykloje, rašė straipsnius apie kalbos kultūrą, vėliau įkūrė žiemos žemės ūkio mokyklą, kur buvo dėstomi įvairūs dalykai: bitininkystė, daržininkystė, pienininkystė, virimas ir konservavimas.
Prelato dėmesys kiekvienam buvo itin nuoširdus: jis rūpinosi vaikais, sveikais ir ligoniais, padėdavo ūkininkams.
Seirijai greitai pamatė, kad klebonas yra ne tik išsilavinęs, bet ir darbštus, siekia įtraukti parapiją į visapusišką veiklą.
1936 m. prelatas Juozapas Laukaitis, sulaukęs vyskupo Antano Karoso palaikymo, buvo išrinktas Lietuvos Seimo nariu. Seime jis atstovavo tautininkų frakcijai, siekdamas švelninti įtemptus tautininkų ir krikščionių demokratų santykius. Nepaisant gerų ketinimų, jis nusivylė, nes neįstengė reikšmingai pagerinti Bažnyčios ir valstybės santykių, todėl visas savo jėgas nukreipė į Švietimo komisijos darbą, ragindamas skirti daugiau lėšų švietimui ir kultūrai bei rengdamas įstatymų projektus.
1938 m. Laukaitis atsisakė klebono pareigų ir tapo rezidentu (klebonu buvo paskirtas vikaras Teofilis Burokas). Prelatas prisidėjo prie naujos bažnyčios statybos, aktyviai dalyvavo kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Organizavo „Kultūros ir ginklo dieną“, kurioje buvo apdovanojami ulonai ir šauliai, vyko tautinės Senovės dienos su liaudies dainomis, papročiais ir parodomis.
1940 m., artėjant sovietų okupacijai, Laukaičio pensija buvo nutraukta, tačiau jis pasiliko Seirijuose, nenuleido rankų ir toliau skyrė savo jėgas parapijiečių sielovadai. Tais metais jis išspausdino straipsnį apie tautos himno taisymą, siūlydamas pataisytą bažnytinę versiją.
Karas negailestingai sunaikino Seirijus. 1941 m. vokiečių bombardavimai sudegino miestelio centrą: restoranus, kepyklas, krautuvėles, žydų sinagogą ir namus, taip pat kleboniją bei ūkio pastatus. Tik pačios bažnyčios pastatas stebuklingai išliko nepaliestas.
Birželio 25–26 d. vokiečių okupacijos metu Seirijuose buvo areštuota 12 bolševikų. Juozapas Laukaitis išklausė pasmerktųjų bolševikų išpažinties, o vėliau įtikino vokiečių karininką atsisakyti juos šaudyti.
1943 m. Seirijų klebonu tapo Juozapas Liutkevičius, o prelatas Laukaitis ir toliau liko rezidentu. 1944 m. vokiečių valdžia jam paskyrė simbolinę pensiją, o 1945 m., areštavus kleboną Liutkevičių, vėl jis tapo klebonu.
Karo ir pokario metais prelatas Laukaitis, rizikuodamas gyvybe, vykdė kunigo pareigas, dalyvavo pavojingose misijose, padėjo gyventojams, rėmė juos dvasiškai.
1947 m. vasario 26 d. Graužų dvare sergančiai partizanei Neužmirštuolei buvo pakvietas kunigas Juozapas Laukaitis. Prelatas net nenuvokė, kad ši kelionė bus lemtinga jo gyvenime. Į Antano Čeponio sodybą įčiuožė dvejos rogės: vienos atvežė akušerę, kitos – kunigą. Ona Saveikytė jau buvo pagimdžiusi, tačiau labai silpna ir išpažinties atlikti negalėjo. Išėjęs iš ligonės kambario, prelatas atsidūrė dideliame jaunų vyrų būryje.
– Kunige, palaimink mus. Mes iškovosime Lietuvai laisvę! – prabilo vienas aukštas, gražus vyras.
– Vardan Dievo… – virpančiu balsu ištarė prelatas.
Jau einant pro duris, vienas vyras įspaudė jam į rankas kažkokius į ritinį susuktus popierius: gal tai buvo atsišaukimai, gal pogrindžio spauda.
Neramia širdimi prelatas įsėdo į roges. Netrukus išgirdo šūvius. Kalniaus partizanų būrį užpuolė rusų 34-ojo pulko dalinys, vadovaujamas leitenanto Belorybkino. Per kautynes žuvo A. Zdanavičius-Viltis, sužeista Eugenija Krušinskaitė-Aguona, suimtas sodybos šeimininkas Antanas Čeponis. Prelatas visą kelią meldėsi, kol pasiekė Seirijus.
Karo išbandymai ir okupacijų grėsmės paliko gilų pėdsaką kunigo gyvenime, bet jis liko ištikimas savo tikėjimui, sielovadai ir žmonėms, nepaisant asmeninių pavojų.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
