Juozapo Laukaičio misija Seinuose
1906 m. kovo 18 d. pasirodė savaitraščio „Šaltinis“ pirmasis numeris. Laikraštyje bendradarbiavo daugelis to meto Seinų kunigų seminarijos auklėtinių ir jaunų dvasininkų, taip pat pasauliečių rašytojų, pedagogų ir visuomenininkų.
Pagrindiniai „Šaltinio“ redaktoriai ir bendradarbiai:
- Juozas Laukaitis – vienas iš „Šaltinio“ leidimo sumanytojų ir pirmųjų redaktorių; rūpinosi laikraščio dvasine kryptimi, katalikiškų ir tautinių vertybių sklaida.
- Juozas Vizbaras – redagavo laikraštį pirmuoju leidimo laikotarpiu; siekė ugdyti dorovinius principus ir tautinį sąmoningumą.
- Antanas Viskantas – vėliau perėmė redagavimą; rūpinosi kultūrinių ir socialinių temų plėtojimu.
- Juozas Tumas-Vaižgantas – nors tiesiogiai redaktoriumi nebuvo, glaudžiai bendradarbiavo ir rėmė leidinį.
- Pranas Bieliauskas – kunigas, aktyviai dirbęs „Šaltinio“ redakcijoje bei spaustuvėje.
Seinų bendrovės reikalai sparčiai ėmė eiti geryn. „Šaltinis“ ne tik greitai sumokėjo skolas, bet pradėjo duoti pelno. Spaustuvė buvo užversta darbu. Netrukus prie jos susidarė didelis knygų sandėlis. Seinų „Šaltinio“ spaustuvė išgarsėjo, pradėjo sėkmingai konkuruoti su Vilniumi ir Kaunu. Tai pripažįsta ir skeptiškai Seinų spaustuvės atžvilgiu nusiteikęs J. Staugaitis. Kai Petro Vileišio įsteigtasis dienraštis „Vilniaus žinios“ pakliuvo į „pirmeivių“ rankas, kilo reikalas turėti savo dienraštį. Įdomu, kad pats Staugaitis pripažįsta, jog Seinų „Šaltinio“ spaustuvė buvo pajėgi tokį dienraštį leisti.
Nuo ketvirto numerio iki 1907 m. Laukaitis buvo pagrindinis redaktorius, vėliau už redaktorių pasirašinėjo iki 1907 m. birželio. „Šaltinis“ tapo reikšmingu lietuvių kultūros, švietimo ir religinių žinių šaltiniu, turėjo populiarius priedus – „Šaltinėlis“ vaikams, „Artojas“ ūkininkams ir „Vainikėlis“ jaunimui. Savo veikla Laukaitis užtikrino leidinių kokybę, taisyklingą lietuvių kalbos vartojimą ir didelį pasiekiamumą.
1908 m., siekdamas pagerinti pamokslų kalbą ir liturginę terminologiją, jis pradėjo redaguoti žurnalą „Vadovas“[1]. 1909 m. sušaukė Poterių komisiją, kurioje dalyvavo žymiausi lietuvių kalbininkai. Ji paruošė bažnytinę terminologiją ir poterius. Ši komisija laikoma pirmuoju lietuvių kalbininkų suvažiavimu, kurio sprendimai buvo skelbiami „Vadove“ ir padėjo kunigams taisyklingai vartoti lietuvių kalbą parapijose.
Laukaitis buvo aktyvus visuomeninėje veikloje: jis įsteigė Šv. Kazimiero draugiją, vadovavo katalikų centrui „Žiburys“, o Seinų leidybinėje bendrovėje dirbo leidžiant knygas bei periodinius leidinius. Iš viso pasirodė apie 400 knygų, daugiausia lietuvių kalba. Per savo gyvenimą Laukaitis nuosekliai rūpinosi lietuvių kalbos gryninimu, tautinės kultūros puoselėjimu, jaunosios kunigų kartos ugdymu. Jis buvo atkaklus ir optimistiškai nusiteikęs, nepalūžo susidūręs su sulenkėjusios dvasininkijos priešiškumu.
1909 m. vasarą Seinuose buvo suredaguota lietuviška maldų kalba. Poterių komisijoje, kurioje dalyvavo žymiausi kalbininkai, daug diskusijų kilo dėl Viešpaties maldos frazių. Pavyzdžiui, ginčytasi dėl „Tėve mūsų, kuris esi danguose / danguje“ – komisija paliko tradicinę daugiskaitos formą „danguose“. Taip pat buvo siūlomos kalbinės pataisos frazėse „Švęskis vardas Tavo, ateik karalystė Tavo, būk valia Tavo“, „duonos mūsų visų dienų“ ir „savems kaltiems“, tačiau komisija ne į visus Laukaičio siūlymus atsižvelgė.
Kunigas Juozapas Laukaitis aiškino kalbos subtilybes žurnale „Vadovas“. Jis nuosekliai skatino taisyklingą lietuvių kalbos vartojimą tiek liturgijoje, tiek kasdienėje kalboje.
Seinuose vyko diskusijos apie lietuvišką terminiją: kalbininkai ieškojo gražių lietuviškų žodžių svetimybėms, pavyzdžiui, žodis „valio“ buvo sukurtas kaip lietuviškas pakaitalas rusų „ura“.
Plati Laukaičio kultūrinė ir kalbinė veikla, įskaitant spaudos leidybą ir knygų sklaidą, labai prisidėjo prie lietuvių tautinės sąmonės stiprinimo, tačiau erzino lenkų visuomenę ir sulenkėjusią dvasininkiją. Dėl to vyskupas Antanas Karosas atleido Laukaitį iš tarnybos kurijoje ir profesoriaus pareigų Seinų seminarijoje.
Kunigas Juozapas Vailokaitis vėliau taip apibūdino Laukaičio veiklą: „Jis ugdė lietuvišką dvasią, platino lietuviškus leidinius, rengė maldų knygas ir mokė kitus taisyklingos kalbos.“
Laukaičio nuopelnai buvo itin vertinami, ir, nepaisant išbandymų, jo pagrindinis tikslas buvo tarnystė Dievui, o ne žmonių palankumas.
P. S. „Šaltinis“ buvo uždarytas 1915 m., kai rusų valdžia uždraudė leidinį iš išvežė spaustuvės mašinas.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] [1] – vienodinti „Vadovas“ – katalikų mėnraštis, skirtas dvasiškiems lietuvių reikalams, buvo leidžiamas Seinuose 1908–1914 m. Jį įsteigė kun. J. Laukaitis ir kan. K. Prapuolenis. Tarp steigėjų įvairiuose šaltiniuose dažnai minimas ir kun. J. Staugaitis, tačiau prisiminimuose jis apie tai neužsimena. „Vadovą“ jis pradėjęs redaguoti vėliau, negu paprastai nurodo šaltiniai: ne nuo 1908, bet nuo 1909 (redagavęs iki 1912 m.). Taigi išeitų, kad šio mėnraščio steigėju jis nėra buvęs. 1912–1914 m. „Vadovą“ redagavo kun. P. Kuraitis. Kiekviename numeryje būdavo pamokslų skyrius, spausdinti svarbesni Bažnyčios vadovybės raštai, nemaža straipsnių teoriniais Bažnyčios mokslo ir praktiniais sielovados klausimais. „Vadovas“ pasisakydavo ir svarbesniais Lietuvos Bažnyčios bei tautiniais reikalais.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
