Per ketverius metus Ukrainoje siaučiantį plataus masto karą žuvo daugybė kareivių ir civilių, žmonės kenčia Rusijos okupaciją, patirdami nežmonišką žiaurumą. Rytų Ukrainoje vyksta įnirtingos kovos, o daugelis šalies miestų ir miestelių kiekvieną dieną ir naktį yra atakuojami raketų, bombų ir šimtų dronų.
Paskutinį kartą lankiausi Ukrainoje 2026 m. kovo pradžioje. Portalui punskas.pl pateikiu istorijas, kurias man papasakojo įvykių liudininkai – žmonės, patys išgyvenę karo žiaurumus.
Be žinios dingusio kareivio žmona
Ant kairės Viktos rankos žiba auksinis sužadėtuvių žiedas, ant dešinės – vestuvinis. Už Matvejaus ji ištekėjo vos baigusi Lvivo universitetą. Per trylika metų jie niekada nebuvo išsiskyrę ilgiau nei savaitei. Draugai juokaudavo, kad jie nuolat vaikšto kartu, susikibę už rankų, tarsi amžini sužadėtiniai. Taip ir pravardžiavo – „amžini sužadėtiniai“. Jųdviejų tai visiškai netrikdė. Jie mylėjo vienas kitą ir mėgavosi savo artumu. Šitai man papasakojo Vikta, sėdint mudviem ant senų kėdžių apgriuvusiame pastate, kažkur Slovjansko pakrašty. Dabar 2026 m. kovas, jau sukako ketveri plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo metai.
„Mano vyras Matvejus“, – iš lėto pasakoja ji, – „birželio 16-ąją, per Tėvo dieną, išvyko į karines pozicijas netoli Avdijivkos. Išvakarėse sūnus Dima jį pasveikino su švente, net nenujausdamas, kad tai bus paskutinis jų pokalbis. Po šešių dienų Matvejus ir jo draugas buvo apšaudyti artilerijos ugnimi. Nors jie ir buvo netoli slėptuvės, nespėjo pasislėpti. Ryšys su kitais kareiviais nutrūko.“
Tą dieną Vikta vedė užsiėmimus Lvivo našlaičių namuose. Čia ji savanoriavo jau daugelį metų. Staiga jai paskambino šeimos draugas Slavikas, taip pat kareivis, ir pranešė, kad Matvejus turbūt žuvo. Vikta baigė pamokas, nes buvo įsitikinusi, kad taip reikia – pamokos vaikams turi vykti. Grįžusi namo – o jie gyveno netoli Lvivo pagrindinės geležinkelio stoties – šią siaubingą žinią turėjo pranešti sūnui.
2022 m. Matvejus gavo šaukimą į kariuomenę. Vykdant pirmąją misiją, ryšys su juo nutrūko. Viktai atrodė, kad ji nieko negalės veikti, negalės ties niekuo susikaupti, kol nesulauks savo vyro skambučio. Dabar ji taip man aiškina: „Žinai, Katia, tai toks baisus jausmas. Tarsi norėtumei žengti žingsnį, o žemė iš po kojų slysta nežinia kur. Ir tu svirduliuoji, ir iš baimės negali pajudėti…“
Po keliolikos dienų Matvejus sugrįžo, atsiprašė, kad taip ilgai jo nebuvo, bet daugiau nieko nepasakojo. Vikta suprato, kad jis negali pasakyti nieko daugiau. Netrukus jis vėl išvyko į misiją, ir ji vėl prarado su juo ryšį.
„Einu į frontą“, – tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Tuomet ji vis dar tikėjo, kad viskas kažkaip susitvarkys, Matvejus grįš, ir jie vėl bus kartu – kaip anksčiau.
Stebiu ją iš padilbų – dabar Vikta vilki idealiai jai tinkančias karines kelnes – net neįtarsi, kad tai jos vyro drabužis. Dabar ji rengiasi jo drabužiais ir nešioja amuniciją į karines pratybas. Sūnų paliko prižiūrėti uošviams. Jie, anot jos, yra „labai geri“. Gyvena kaime netoli Sambiro, nedideliame namelyje, toli nuo energetikos taikinių. Vikta tiki, kad ten jos sūnus saugus. Ji pati pirmiausia užsiregistravo į karines pratybas Lvive, o baigusi mokymus atvyko į Donbasą ir įstojo į kariuomenę.
„Ieškoti vyro?“ – tyliai paklausiu. „Neee, ne tik tai. Tai pat padėti saviškiams. Žinau, kad Matvejus gyvas, kad jis kažkur ten yra. Galbūt jis pateko į nelaisvę…“ Jos balsas stipriai suvirpa vien nuo šios minties. Tačiau po akimirkos ji kiek ramiau priduria: „Jis gyvas, aš tai žinau. Jei jis būtų miręs, jis man praneštų.“ Tačiau ši ramybė apgaulinga, jos balsas vos girdimas, o skruostu lėtai nusirita tyli ašara. Ji nesielvartauja, nesigaili savęs. Daro viską, ką liepia viršininkai – ji visą dieną ant kojų – dulkėse, purve ir triukšme. Mane ji tikina, kad labiausiai vargina ne miego ar poilsio trūkumas, o šaltis. „Na taip, ji smulki, liekna, neturi kur kaupti šilumos“, – pagalvoju.
„Paskui“, – tęsia ji, – „kai grįžtu į savo poilsio vietą, užmiegu išsekusi, apie nieką negalvodama. O ryte vėl jaučiu tuštumą ir vėl suvokiu, kad jau niekas niekada nebebus taip, kaip buvo.“
„Ar laikui bėgant bus lengviau?“ – klausia ji pati savęs. „Ne. Atrodo, kad kasdien tik blogėja. Galbūt tai taps nepakeliama.“
Vikta pasidarė dvi tatuiruotes. Visa jos ranka ištatuiruota kažkokio ilgo, keistai susirangiusio gyvūno atvaizdu. Po juo – raudonas užrašas: „Gyvatė“. Tai Matvejaus slapyvardis, kurį jis pasirinko, stodamas į kariuomenę. O ant Viktos riešo – kruopščiai išraižyta širdelė su raide M. Jos vyras turi tokią pačią, tik su raide V.
„Galbūt tai naivu“, – sako ji, – „bet, žinai, man tai suteikia stiprybės.“ Ji prisipažįsta, kad žiūrėdama į šią tatuiruotę, ypač kai tampa per sunku, tyliai kartoja: „Aš tave myliu.“ Kiekvieną dieną ji vis galvoja, ką dar galėtų padaryti, kad jos vyras grįžtų namo, kad būtų žmonių įsimintas. Ji droviai išlanksto popieriaus lapą, kuriame parašyta peticija su prašymu valdžiai suteikti Matvejui Ukrainos didvyrio vardą. Ji norėtų rinkti parašus, tačiau vis dar tiki, kad jis sugrįš.
Viktos mintys čia, Donecko srityje, kur jis kovojo. Kareiviai jai grąžino vyro krepšį. Sako, kad kiekvienąkart bandydama jį atsegti pradėdavo verkti. Krepšys kelias savaites taip ir išgulėjo neatsegtas. Viduje esantys daiktai buvo kruopščiai sulankstyti: nudėvėtos pirštinės ir akiniai, laiškai nuo Viktos ir jos bei sūnaus nuotraukos, kruopščiai suvyniotos į celofaninę plėvelę. Iš visų daiktų išsiskyrė suplyšusios Matvejaus pirštinės ir kuprinė su skyle, pro kurią buvo galima įkišti ranką. Tai buvo jo pirmosios kovinės misijos žymės. Apie ją Matvejus žmonai rašė: „Tai pragaras žemėje.“
Žiūriu į jos veidą – papilkėjusį, liūdną, pasenusį dėl ištikusios nelaimės. Tuo tarpu ji, pakėlusi suplyšusias pirštines prie skruosto, vėl joms sušnabžda: „Myliu tave!“.
Katarzyna Węglicka, rašytoja, meno istorikė, knygų apie Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją autorė, punskas.pl
