Iš Seinų į Tėvynės širdį (2 dalis)

Vyskupo kapelionas

(Tęsinys)

1888 metais Juozapas Laukaitis įstojo į Seinų kunigų seminariją – kultūriškai svarbų lietuviškos dvasios židinį. Čia jis įsiliejo į lietuviškų klierikų draugiją, kurioje slaptai mokėsi, dalijosi žiniomis, platino lietuvišką spaudą ir ruošėsi tapti ne tik kunigu, bet ir tautos šviesuliu.

Jaunasis Laukaitis sudarė lietuviškai-lenkišką žodynėlį, persirašinėjo gramatiką, mokėsi ir mokė kitus, kad lietuvių kalba taptų stipriu bendruomenės pamatu.

Seminarijoje jis patyrė ir pirmąją realią grėsmę – vyresnybė grasino pašalinti jį už tautinę veiklą, tačiau jaunasis klierikas nepalūžo. Jo tikslas buvo aiškus: būti lietuviu, mokytis, skleisti žinias ir pasiruošti kunigystei.

1893 metais Juozas Laukaitis atsidūrė Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur tęsė teologijos studijas, gilino filosofijos žinias ir bendravo su kitais lietuviais studentais.

Akademija buvo kultūrinio bendradarbiavimo židinys. Čia jis įgijo pagrindų, kurie padėjo jam vėliau tapti žymiu dvasininku ir tautos šviesuliu.

1897 metų balandžio 24 dieną jis buvo įšventintas į kunigus. Jaunasis dvasininkas nusprendė ne tik skelbti Dievo žodį, bet ir ginti lietuvišką dvasią, kurią taip kruopščiai puoselėjo nuo vaikystės.

Po įšventinimo Juozapas Laukaitis grįžo į Seinus. 1897 metų liepos pirmąją dieną jis buvo paskirtas Seinų dvasinės konsistorijos sekretoriumi, o netrukus tapo vyskupo Antano Baranausko kapelionu.

Vyskupas, nepaprastai mylėjęs lietuvių kalbą ir kultūrą, nešiojo širdyje graudžius nutolusios Lietuvos vaizdus. „Sudiev, Lietuva, man gera buvo“, – kartais ištardavo jis, o šie posmai, atnešti iš jaunystės laikų, skambėjo Seinuose, sukrėsdami tuos, kas pažino jo širdį.

Daugelis nesuprato, kad prieš daugiau kaip dešimtmetį vyskupas principingai gynė Bažnyčios teises nuo caro valdžios persekiojimų ir stovėjo ant tremties slenksčio.

A. Baranauskas rado Seinuose maždaug 20 kunigų, seminarijos profesorių, vikarų, bet nė vieno susipratusio lietuvio. Noromis nenoromis reikėdavo bendrauti lenkiškai, o senos tradicijos buvo tokios stiprios, kad net inteligentai lietuviškai kalbėti vengė. Baranauskas išvertė Tridento katekizmą, išsiuntinėjo jį visoms parapijoms, skatino kunigus mokyti žmones lietuviškai. Jaunasis kapelionas Juozapas Laukaitis greitai suprato, kad vyskupo pamokslai tautinei sąmonei žadinti turėjo lemiamos reikšmės.

Dar studijų metais Juozapas pastebėjo, kad vyskupas, būdamas Kauno kunigų seminarijos profesorius, pirmasis lietuviškai skaitė homiletikos kursą ir pirmasis vyskupas prabilęs lietuviškai Seinų katedroje. Vyskupas buvo reiklus, griežtas, ne vieną kartą kapelioną bardavęs už smulkmenas, tačiau, vykdamas vizituoti parapijų, juo pasitikėdavo. Į jį besikreipiantiems žmonėms jis ramiai atsakydavęs: „Prašau viską pasakyti mano kapelionui Juozapui Laukaičiui.“

Vyskupas, kilęs iš valstiečių, jautė pagarbą dvarininkams. Vieną kartą Seirijų parapijoje, pietaujant su dvarininkais, sekretorius Juozapas padarė klaidą kalbėdamas lenkiškai. Vyskupas pašoko, bet kapelionas šypsodamasis atsakė: „Ekscelencija, jeigu kalbėdamas lenkiškai nedaryčiau klaidų, kas žinotų, kad aš esu lietuvis?“ Vyskupas sušvelnėjo. Atsakė, kad jo kapelionas turi tobulai valdyti abi kalbas.

Vyskupo atmintis stebindavo Juozapą. Vieną vakarą, peržvelgdamas Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“, vyskupas iš eilės citavo puslapius, o kapelionas tik stebėjosi jo atmintimi.

Lietuvių kalbos sunkmečiu labai reikšmingi buvo vyskupo pamokslai lietuviams klierikams, o jaunasis kapelionas ne tik mokėsi, bet ir drąsiai vadovavo lietuviškų giesmių giedojimui.

Veisiejų parapijoje, kur 4000 žmonių beveik visi buvo lietuviai, kunigas Vincentas Aleksandravičius suformavo lietuvių chorą. Vyskupas, nors iš pradžių griežtai laikėsi formalios tvarkos, pasitikėjo kapelionu Juozapu Laukaičiu ir leido lietuvių giesmėms skambėti bažnyčioje.

Vyskupas Baranauskas buvo mokslo žinovas ir tyrinėtojas. Jis parašė lietuvių kalbos gramatiką, tyrinėjo tarmes, rinko liaudies pasakas, vertė Tridento katekizmą ir Leono XIII encikliką „Rerum novarum“. Kiekvieną vertimą, kiekvieną raštą Juozapas turėjo perrašyti be klaidų, mokydamasis iš vyskupo preciziškos kalbos.

Vieną vakarą, matydamas vyskupą, pavargusį nuo milžiniško darbo, Juozapas tyliai prisėdo šalia, o vyskupas susigraudino, pripažindamas kapeliono ištikimybę.

Taip gimė unikali draugystė tarp dviejų asmenybių: poeto ir vyskupo Antano Baranausko bei būsimojo prelato, visuomenininko, kalbininko, kunigo Juozapo Laukaičio. Juos siejo kova už lietuvišką žodį, palikusi žymę istorijoje.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl