2026-ieji Lietuvos Respublikoje paskelbti Seinų kunigų seminarijos metais. Kitais metais iškilmingai minėsime šios įstaigos 200-ąsias įkūrimo metines. Seinų kunigų seminarija buvo svarbus dvasinio ir kultūrinio ugdymo centras, kuris formavo lietuvių kunigų tautinę savimonę ir prisidėjo prie lietuvių atgimimo, lietuviškos tapatybės išsaugojimo.
Vienas iš iškilių šios seminarijos auklėtinių (vėliau dėstytojų) buvo prelatas Juozapas Laukaitis, kurio gyvenimas yra ištikimybės, drąsos ir pasiaukojimo simbolis.
Jo gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję su lietuvių katalikiška spauda. Laukaičio ir bendraminčių pastangomis 1906 m. Seinuose įkurta „Šaltinio“ spaustuvė tapo svarbiu katalikiškos minties, moralinių bei tautinių vertybių sklaidos ir ugdymo centru.
Seminarijoje įgytas išsilavinimas, dvasinis brandumas ir kultūrinė patirtis leido Juozapui Laukaičiui tapti ne tik žymiu dvasininku, bet ir drąsiu bendruomenės ganytoju, kuris karo ir pokario metais išlaikė tvirtą tikėjimą, žmogišką orumą ir moralinę stiprybę.
Juozapas Laukaitis buvo Seinų vyskupo Antano Baranausko kapelionas, vėliau – Seinų kunigų seminarijos profesorius, Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris ir oficiolas.
Jis paliko pėdsaką ir politiniame gyvenime, buvo Lietuvos laikinojo komiteto, Lietuvos Seimo narys.
Meilė Dievui derėjo su meile gimtajam kraštui, kalbai ir žmonėms. Šiems principams jis liko ištikimas, vykdydamas pavestas pareigas, kurių per savo gyvenimą turėjo daug ir įvairių.
Prelatas Juozapas Laukaitis prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos kūrimo ir ugdymo. Jis buvo „Šaltinio“ redaktorius, „Vadovo“, skirto kunigams, įkūrėjas. Jo straipsniai buvo publikuojami „Tiesos kely“, „Gimtojoje kalboje“, „Draugijoje“, „Vilniaus žiniose“.
Už veiklą jam prisiėjo sumokėti aukščiausią kainą. Prelatas Juozapas Laukaitis buvo suimtas, kalintas Vladimiro kalėjime Rusijoje. Tai buvo viena garsiausių Sovietų Sąjungos politinių kalinių kalinimo vietų. Joje buvo politinių kalinių iš įvairių šalių, tarp jų – lietuvių kunigų, partizanų rėmėjų, inteligentų ir valstybės veikėjų. Kalinimo sąlygos buvo itin sunkios: šaltis, menkas maistas, izoliacija, ribotos galimybės bendrauti ar gauti religinės literatūros. Daugelis kalinių neišgyveno tremties, mirė nuo ligų ir išsekimo.
Prelatas Juozapas Laukaitis šiame Vladimiro kalėjime mirė. Jo palaidojimo vieta liko nežinoma. Seirijuose šventoriuje stovi simbolinis antkapis, liudijantis jo pasiaukojimą ir ištikimybę tikėjimui bei Tėvynei.
Pašaukimo link
Į vakarus nuo Kauno-Prienų plento, vos šeši kilometrai nuo Prienų, driekiasi Giniūnų kaimas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas 1578 metais, o jau 1610-aisiais Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios archyvuose įvardyta pavardė Laukaitis.
Antano ir Marijonos Laukaičių namuose vyravo pagarba mokslo žinioms. Antanas, bajoriškos kilmės, išsilavinimu pranokstantis daugelį giminaičių, sugrįžęs iš Seinų mokyklos įsikūrė tėviškėje. Turėjo daugiau kaip 50 margų ūkį. Tai šviesaus proto žmogus, kuriam didžiausia vertybė buvo mokslas. Būtent tokioje aplinkoje 1873 metų vasario 3 dieną gimė sūnus Juozas – laukiamas ir mylimas vaikas.
Juozo kūdikystė prabėgo gražios gamtos ir darnios šeimos prieglobstyje. Jis augo su dviem broliais ir dviem seserimis. Antanas, vyresnysis brolis, tapo vaistininku ir kovotoju už Lietuvos laisvę, o seserys ir broliai buvo ištremti arba emigravo.
Pirmuosius mokslo žingsnius Juozas žengė Bagrėno dvare kartu su dvarininko vaikais. Vėliau lankė Prienų rusišką mokyklą. Vaikystėje įgytos žinios atvėrė kelią į gimnaziją. 1883-iaisiais Juozas paliko gimtinę ir atvyko į Marijampolę. Šešių tūkstančių gyventojų miestas viliojo ne tik mūriniais namais ar akmenimis grįstomis gatvėmis, bet ir garsia gimnazija.
Marijampolės gimnazijoje Juozas sutiko daug talentingų mokytojų, tarp jų Petrą Kriaučiūną, kuris skatino tautinį susipratimą ir meilę lietuvių kalbai. Nors carinė valdžia stengėsi užgniaužti lietuviškumą, mokytojų vedamos pamokos tapo jaunųjų lietuvių protų ir širdžių ugdymo šaltiniu. Jaunasis Juozas ne tik stropiai mokėsi, bet ir gilino savo supratimą apie tautą, jos istoriją, kalbą ir kultūrą.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
