Trečią kartą Seinuose
(Tęsinys)
I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
V dalis
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m., kun. Juozapas Laukaitis grįžo iš Rusijos. Birželio 1 d. jis buvo paskirtas Seinų vyskupijos kancleriu, o rugsėjo 1-ąją – Seinų kunigų seminarijos profesoriumi. Jis dėstė lietuvių kalbą grynai lietuviškoje seminarijoje, bet susidūrė su vadovėlių trūkumu, ypač stilistikos ir lietuvių literatūros, todėl pats ėmėsi rašyti vadovėlį.
1919 m. Laukaitis Seinuose organizavo savanorių policiją, nupirko ginklus ir aprangą, užsirašė 50 savanorių. Dėl lenkų veiklos Seinų krašte jis rašė raštus prezidentui A. Smetonai, prašydamas skubios pagalbos. Dėl gresiančių pavojų vyskupas Antanas Karosas išsiuntė Laukaitį į JAV rinkti aukų „Žiburio“ draugijai, gimnazijoms ir nuo lenkų nukentėjusiems pasienio lietuviams.
Kazio Misiaus teigimu, kanauninkas Juozapas Laukaitis Amerikoje aplankė 85 miestus ir surinko 26 tūkst. dolerių.
Beveik metus kanauninkas Juozapas Laukaitis išbuvo Amerikoje. 1920 m. grįžęs į Lietuvą, surinktas aukas perdavė Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui. Punske gyvenantis vyskupas Antanas Karosas Juozapą Laukaitį paskyrė Kalvarijos parapijos klebonu bei Kalvarijos dekanato dekanu, palikdamas jį kurijos kanclerio pareigose.
Kalvarijoje Laukaitis organizavo parapijos komitetą, tvarkė klebonijos remonto darbus, rūpinosi „Žiburio“ draugijos veikla bei švietėjiškos informacijos sklaida.
Laikai buvo audringi ir nuolat besikeičiantys. 1920 m. lenkų valdžia vyskupui Antanui Karosui įsakė apleisti Punską ir išsikelti į Lietuvą. Jis įsikūrė Marijampolėje, marijonų vienuolyne. Kanauninką Juozapą Laukaitį vyskupas pakvietė dirbti naujai organizuojamoje vyskupijos kurijoje Marijampolėje.
Nepaisant didelio pastoracinio darbo krūvio, kanauninkas Juozapas Laukaitis nepamiršo švietėjiškos veiklos. Jis matė, kad Sūduvos kraštui reikia turėti savo informacinį leidinį, todėl ėmė leisti savaitinį laikraštį „Kas girdėti?“. Jame buvo daug informacijos. Straipsnius daugiausia rašydavo pats kanauninkas, didesnį dėmesį skirdamas lietuvių kalbos tobulinimo klausimams.
1926 m. Laukaitis tapo Vilkaviškio vyskupijos oficiolu (vedėju), o vėliau prelatu. Jis organizavo centrinių vyskupijos įstaigų veiklą, remontavo dvaro pastatus, rūpinosi finansais ir seminarijos statyba, išsprendė daugelį administracinių iššūkių.
Prelatas išlaikė neutralią „aukso vidurio“ politiką, bendravo su prezidentu A. Smetona ir ministru pirmininku A. Voldemaru, nors dėl to sulaukė kritikos iš kai kurių kunigų.
Galiausiai, 1928–1929 m., pasikeitus sąlygoms, prelatas pats paprašė paskiriamas į Seirijų parapiją, o vyskupas Karosas patenkino jo prašymą. Prelatas juokavo, kad šiuo paskyrimu tikrino savo stiprumą kurijoje.
Seirijų bažnytkaimis įkurtas 1511 m., kai karalius Žygimantas Senasis padovanojo Jurgiui Radvilai žemę nuo Nemuno iki Lazdijos upelio. Šalia dvaro pradėjo kurtis miestelis, o 1537 m. ant Koplyčiakalnio iškilo pirmoji katalikų bažnyčia Dainavoje. Vėliau, 1584 m., čia pastatyta ir antra bažnyčia kalvinams, kuri 1655 m. perduota katalikams. 1825 m. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia buvo iškilmingai konsekruota.
Seirijai priklausė įvairiems savininkams, galop perėjo Prūsijos valdovų priklausomybėn. Miestelyje gyveno ne tik katalikai, bet ir vokiečiai bei žydai, kurie turėjo savo mokyklas, verslus ir kultūros institucijas. Vietiniai gyventojai gyveno santarvėje su įvairių tautybių bendruomenėmis.
Tarpukariu Seirijai garsėjo savo mokyklomis, aktyvia kultūrine veikla. Prieš Juozapo Laukaičio atvykimą parapijoje klebono pareigas ėjo Juozapas Grajauskas. Jis atnaujino bažnyčią, nupirko jai iš Vokietijos šventųjų paveikslų. Po jo mirties gyventojai nerimavo dėl naujo klebono – jie buvo girdėję, kad atvyksta labai išsilavinęs kunigas, kuris dirbo su dviem vyskupais.
Gyventojai žinojo, kad Juozapas Laukaitis, būdamas išsilavinęs ir patyręs, apšvies Seirijų gyventojus, tačiau baiminosi, kad gali nesuprasti jų dzūkiškos šnekos.
Apie to meto kanauninko Juozapo Laukaičio veiklą liudija kunigas Juozas Aleksa:
„Didžiausią savo gyvenimo dalį prelatas J. Laukaitis praleido kurijolo pareigose. Šios pareigos buvo gan sunkios ir komplikuotos. <…> Įsikūrus 1926 metais Vilkaviškio vyskupijai, prelatui, dar tuo laiku kanauninkui Laukaičiui, teko gerai pasitempti, organizuojant centrines vyskupijos įstaigas, taip pat vyskupo, kurijos ir kunigų seminarijos patalpas. Iš Žemės reformos buvo įsigytas Vilkaviškio dvaro centras. Ten buvo rasti tik tušti laukai ir gerokai apleisti bei apgriuvę ūkio pastatai. Centrinių įstaigų patalpas reikėjo arba pagrindinai remontuoti, arba visai naujai statyti. Prelato vaidmuo šiame darbe buvo labai didelis. Jam teko organizuoti ir finansus, ir visą darbą. Tikslas buvo pasiektas. Per ketverius metus vyskupai ir kurija galėjo patogiau įsikurti suremontuotuose dvaro rūmuose, kai dvaro laukuose išdygo visiškai nauji kunigų seminarijos rūmai. Vykdant šiuos darbus, Juozapui Laukaičiui teko ir pačiam aukotis, ir gerai paspausti parapijas, patirti daug priekaištų bei įsigyti net priešų”[1].
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Untulis L. Prelatas Juozas Laukaitis // Katakombos, Nr. 35, p. 11.
