užrašyta į juodą ir baltą nerimo knygą,
Brailio ranka, saulei tekant ir riedant į vakarus
iš pirmos nuo kalno nusiritusios žiemos
į kelio plikledį ir šėlstantį vėjo gūsį
ji dar pabus – ištraukta iš nemigos, tamsos trupinių,
iš dienos ritmo, zylių ir šarkų bendrystės
debesų speigo palesinta, šalta, be vėjo,
regėjo akim užmerktom paskutines žvaigždes
pusnynuose, tyliai krintant snaigėms už lango
vėjas pro šalį nešė baltą kąsnelį žiemos
išgėrus kavos, po vėjuotos dienos, dingo elektra –
viskas, kas gyva / negyva nukeliavo į šilumą
juodo dangaus apsupty – žemė pasirinko mėnulį,
baltom snaigėm išrašyti langai
užpustyti keliai, slidinėjasi ratai, šluoja takus,
vėjas – šlavėjas, iškyla aukštai balti vėpūtiniai
žiema bus paskutinė, jei žemėje panorės būti pirma;
bus pirma, jei danguje nukris žvaigždė paskutinė
ateis pas laiko siuvėją su fejerverkais linksmais,
užjūrių keltais, Naujuosius metus pasitinkant
dar parneš į kiemą po sniegu suskaičiuotus lapus
kas bus, ko nebus, kai ryto saulė iš miego pabus
ežerai akis pražiūrės, sena valtis ant ledo,
seni meškeriotojai ir jų lydeka, nirvanos pagauta
diena jau kita, saulei riedant į vakarus sugrįš žiema,
jai nesvarbu, kad paukščių taku vėl apsiniaukia diena
Sigitas Birgelis
