I dalis
II dalis
III dalis
IV dalis
Leipalingyje ir Peterburge
(Tęsinys)
Tęsiame pasakojimą apie Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įkūrėją prelatą Juozapą Laukaitį.
1910 m. J. Laukaitis išvyko iš Seinų, palikdamas daug nebaigtų darbų, ypač mėgstamą didaktinį darbą kunigų seminarijoje. Tapęs Leipalingio parapijos klebonu, Laukaitis tęsė savo misiją. Apie kunigo veiklą Leipalingyje „Šaltinis“ rašė:
„Kun. J. Laukaitis dirba parapijoje kiek jėgų turi. Jis platina blaivybę, tobulina žmonių širdis ir šnektą, šviečia spauda protą ir veda išganymo keliu. Užlaiko didelį knygyną, susidedantį iš 800 knygų ir skaityklą. Labai tokiu klebonu džiaugiamės“.[1]
Laukaitis ne tik skelbė Dievo žodį, bet ir skatino kalbos kultūrą, platino spaudą, įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių ir jam pirmininkavo. Organizavo Lietuvių katalikų blaivybės draugijos veiklą, steigė skaityklą, kurioje parapijiečiai galėjo skaityti lietuviškus laikraščius, religinius bei pasaulietinius leidinius. Tuo metu parapijos knygyne buvo daugiau kaip 800 leidinių – tai buvo vienas didžiausių tokio pobūdžio rinkinių Dzūkijoje. Klebonas skatino žmones tobulinti širdį ir protą, sakydamas, kad „tik išsilavinusi tauta gali išsaugoti savo laisvę ir tikėjimą“.
Parapijiečiai jį gerbė už paprastumą, nuoširdumą ir tvirtą dvasinį autoritetą. Jis nesiekė garbės ar valdžios, tačiau tapo moraliniu lyderiu – žmonės pas jį eidavo ne tik dvasinių patarimų, bet ir prašydavo padėti spręsti kasdienes bėdas, ginčus ar net šeimos nesutarimus.
Laikai buvo neramūs – Leipalingis buvo arti Lenkijos sienos, todėl čia nuolat tvyrojo politinė įtampa. Vieną sekmadienį parapijiečiai atvedė pas kleboną lenkų agitatorius, raginusius jungtis prie Lenkijos. Laukaitis suvaldė situaciją išmintingai: pasmerkė kurstytojus, tačiau, atsižvelgdamas į advento laikotarpį, nusprendė juos išprašyti iš Lietuvos. Tokiu sprendimu jis išgelbėjo parapiją nuo galimo kraujo praliejimo.
Jis buvo ne tik dvasininkas, bet ir taikdarys, tarpininkas, teisėjas, įkūnijęs kunigo Mykolo Krupavičiaus žodžius apie kunigystę: „Kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, atstovaujantis Dievo teises žmonėms ir perteikiantis žmonių pareigas Dievui.“
Juozapas Laukaitis Leipalingyje klebonavo daugiau kaip metus, kol buvo pašauktas į dar svarbesnius darbus.
1912 m. prelatas buvo išrinktas į IV Rusijos dūmą, kur tapo vienu iš ryškiausių lietuvių tautos gynėjų. Dūmoje jis pasisakė už lietuviškų mokyklų steigimą, prieš caro valdžios bandymus riboti lietuvių kalbą bažnyčioje, gynė katalikų teises. Jo kalbos dūmoje buvo kupinos drąsos ir išminties – jis pabrėždavo, kad lietuvių tauta, nors maža, turi teisę išsaugoti savo kalbą ir tikėjimą.
Pirmojo pasaulinio karo metais, persikėlęs į Peterburgą, Laukaitis tapo svarbiu lietuvių tautinės bendruomenės veikėju. Čia jis organizavo pagalbą karo pabėgėliams, vadovavo Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti, rinko aukas, rūpinosi vargstančiųjų vaikų mokymu, šelpė studentus. Jo vadovaujama draugija buvo vienu pirmųjų lietuviškų socialinės pagalbos tinklų Rusijos imperijoje.
Peterburge jis taip pat dalyvavo lietuviškos spaudos ir švietimo veikloje, padėjo leisti laikraščius, redagavo religinius leidinius, vertė maldaknyges. Kartu su kitais tautinio judėjimo veikėjais – kun. Juozu Tumu-Vaižgantu, Kazimieru Būga, Leonu Noreika, Liudu Požėla – rūpinosi lietuvių kalbos norminimu ir terminų kūrimu.
1917 m. Laukaitis dalyvavo Peterburgo lietuvių seime, buvo vienas iš Lietuvių tautos tarybos steigėjų ir Lietuvių tautos katalikų sąjungos įkūrėjų. Jo veikla buvo neatsiejama nuo Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekio.
Nors gyveno toli nuo Tėvynės, širdyje visada liko Seinų seminarijos auklėtinis, atsidavęs lietuvių tautai. Už savo ištikimybę Lietuvai ir tikėjimui jam vėliau teko sumokėti aukščiausią kainą – buvo suimtas, ištremtas į Vladimiro kalėjimą, kur ir mirė. Jo palaidojimo vieta nežinoma, tik Seirijuose (kur irgi klebonavo) šventoriuje stovi simbolinis kuklus antkapis, liudijantis kunigo pasiaukojimą ir ištikimybę Dievui bei Tėvynei.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Straipsnis be pavadinimo // Šaltinis. 1915, Nr. 24.
