2020 metų rugpjūčio 2 dieną 18.00 val. prie Punsko ežero vyks kasmetinė Poezijos pavasario šventė, kurioje dalyvaus Lietuvos rašytojas, kompozitorius ir dainininkas Alvydas Augustinas Jegelevičius.
Alvydo Jegelevičiaus pristatinėti lyg ir nereikėtų, nes jis gerai žinomas Lietuvoje ir už jos ribų, ne kartą viešėjęs ir mūsų krašte. Labiausiai jį pažįstame kaip muziką, kompozitorių ir dainininką.
Alvydas gimė 1949 m. Alytuje, muzikos mokytojo šeimoje. Baigė Alytaus vidurinę mokyklą. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje įgijo choro dirigento, dainavimo ir muzikos mokytojo specialybes. Studijavo estradinę, džiazo muziką. Nuo 1970 m. vadovavo garsiam Alytaus ansambliui „Aisčiai“. Nuo 1973 m. buvo Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblio „Estradinės melodijos“ solistas.
„Daugiausia metų praleidau besimokydamas muzikos, – sako Alvydas Augustinas Jegelevičius, – vėliau tapęs muzikantu-atlikėju nemažai metų koncertavau po Lietuvą ir po tuometinės Sovietų Sąjungos šalis, šiek tiek ir užsienyje. Mano muzikinė veikla pynėsi ir su studijom, ir su darbu. O pasiekimai?.. Jų būta dar nuo Alytaus „Aisčių“ roko grupės 1970 m., vėliau filharmonijos kolektyvai, o nuo 1977 m. prasidėjo intensyvus bendradarbiavimas su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, kuriam tada vadovavo vyr. dirigentas Aloyzas Končius. Šiam orkestrui sukūriau daugiausia savo dainų ir instrumentinių pjesių partitūrų. Didžiausio populiarumo susilaukiau iš dainų, kai kurios jų skamba jau kelis dešimtmečius net ir anapus Atlanto. Tai „Baltas lino gyvenimas“, „Pirmosios gėlės“, „Vaikystės šviesa“, „Obelis“, „Barbora“, dar kitos… Darbas su orkestru buvo kūrybiškiausias ir brandžiausias mano kūrybinis laikotarpis. Vėliau, iširus orkestrui ir įsigalėjus elektroninėms ir skaitmeninėms technologijoms, kūriau elektroakustinę (midi-audio) muziką teatrams, animaciniams, dokumentiniams filmams, televizijos serialams, taip pat dainas. Buvo laimėjimų ir premijų įvairiuose konkursuose, festivaliuose.“
Maždaug nuo 1975 m. A. Jegelevičius pradėjo reikštis kaip puikus aranžuotojas ir kompozitorius. Jo dainos ir aranžuotės skambėjo daugelyje koncertų, festivalių, konkursų, ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Kuboje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Kompozitorius yra surengęs daug autorinių koncertų, už dainas yra pelnęs įvairių prizų. Kaip žiuri narys dalyvavo tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Daugiau nei dešimt metų džiazuoja įvairiuose proginiuose renginiuose. Yra įkūręs džiazo trio „Amber Jazz Trio“.
A. Jegelevičius sukūrė apie 300 muzikinių kūrinių. Tai dainos solo, duetai, vokaliniai ansambliai, chorai, instrumentinė, džiazo muzika, muzika dramos spektakliams, TV dokumentiniams bei animaciniams filmams.
2018 m. Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė septintoji A. Jegelevičiaus poezijos knyga.
Poezija Arvydą lydėjo ir žavėjo nuo jaunų dienų.
„Mano nuotykis su poezija prasidėjo dar mokykloje, – sako Alvydas Jegelevičius. Man labai norėjosi fantazuoti, improvizuoti, nes buvau padūkęs vaikas. Mokytojai pagirdavo už rašinius-atpasakojimus, ketureilius kupletus-kalambūrus-grimasas ir dedikacijas mergaitėms visi mes parašinėdavom, o gyvu žodžiu už kampo dar ne tokių dalykų prikurdavom… Tikras mano nuotykis-santykis su poezija atsirado tada, kai suvokiau, kad neturiu tiek daug laiko aprašinėt visa aplink, kad reikia maksimaliai suspaust tekstą, paliekant priežastingumo potekstes kaip kodus, ženklus-runas, algoritmus-šaknis, kurias įminti bandytų ir stengtųsi skaitytojas, tokiu būdu paverčiant jį savo suokalbininku, bendraminčiu, net bendraautoriumi. Tai iš visuomeniškumo prasmės suvokimo – kad ne aš ir ne mano svarbiausia, bet mūsų visų, ta prasme, kad skaitytojas pajustų adekvatumą skaitydamas ir kiek įmanoma arčiau atpažintų save. Bet jei spausdamas tekstus to siekiau eilėse, tai poetinė proza švystelėjo platesniais kontūrais „Vydutyje“, poemų knygose…
Į klausimą: kuo šiuo metu verčiasi Alvydas Augustinas Jegelevičius, atsako taip: „Kruta – laksto rytais Vilniuje po Visorių miško parką, nerimsta – rašo, brauko, groja, džiazuoja, improvizuoja, vėl rašo, taiso ir t. t. Tada šoka prisiminęs, kad vėluoja ten ir ten, lekia kaip patrakęs tai į mokyklą, tai į radiją ar restoraną. Rausia rankinę ieškodamas telefono – neranda, o kai tik suranda, telefonas pats iššoka iš rankų – gaudo, pasilenkia, tada akiniai nukrenta, o kol graibo jų viena ranka, iš kitos iškrenta mašinos rakteliai, o tada, o tada, o tada… Nes dėl visko kaltas ponas Rugsėjis, užsukęs savo kasmetinį mokslo ratą, vis baksnoja kiekvienam, taigi ir man – mokykis, vaikeli, tėveli ir seneli…“
Sigitas Birgelis, punskas.pl
