XVIII eilinis sekmadienis (Mt 14, 13–21)
Pastaruosius sekmadienius mes girdėjome labai daug Jėzaus palyginimų. Iš jų galima išryškinti vieną bendrą evangelinę mintį. Palyginimas apie kviečius, rauges ir laukiantįjį mums parodo labai gražią Dievo savybę, kuria yra persmelkta visa išganymo istorija – Dievas laukia. Palyginimas apie lobį (perlą) mums pasako, kad pats Dievas yra tas lobis, kurį žmogus atradęs viską palieka ir jį įsigyja. Sudėjus šiuos palyginimus į viena, atsiskleidžia labai graži evangelinė mintis – Dievas yra tas, kuris laukia, kol žmogus Jį atras. Šis sekmadienis yra kitoks. Jis nepateikia palyginimo, o pavaizduoja konkrečius Jėzaus veiksmus. Kristus padaugina duoną ir pamaitina išalkusią minią. Ankstesni palyginimai tarsi atveda klausytoją prie Dievo konkretybės. Šiandienos Gerojoje Naujienoje dingsta visi paslaptingi Jėzaus pasisakymai, užleisdami vietą konkretiems veiksmams. Palyginimai yra tarsi draugystės su Jėzumi pradžia – Dievas prabyla į žmogiškąją tikrovę ir atveda prie konkretaus stebuklo, kuris nurodo į Paskutinės vakarienės menę.
Šios dienos Evangelija – tai vienas didžiausių Jėzaus stebuklų: penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis Jis pamaitino „apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų“ (Mt 14, 21). Apie šį stebuklą pasakojama visose keturiose Evangelijose. Pagrindinė priežastis, dėl kurios šis įvykis minimas visose Evangelijose, – kviečia mus į būsimą Eucharistiją ir galutinę Dievo karalystės puotą (Mt 26, 29).
Jonui Krikštytojui nukirsdinus galvą, Jėzus verčiamas palikti Kafarnaumą. Jis išplaukia valtimi per Genezareto ežerą šiaurės rytų kryptimi „į dykvietę, į vienumą“. Tačiau jaunasis Mokytojas toks populiarus, kad daugybė vietinių žmonių ir Velykoms atkeliavusių maldininkų jį susiranda apeidami šiaurės vakarų krantu. Šio stebuklo atgarsis toks didelis, kad evangelistai jį aprašė šešis kartus. Joks kitas stebuklas neperteikiamas taip vienbalsiai ir primygtinai. Priimant evangelistų aprašytą tikrovę, neverta stengtis įrodyti kiekvienos detalės tikrumą.
Evangelistas Matas, aprašydamas šį duonos padauginimo stebuklą, tikriausiai rėmėsi kitais bibliniais pavyzdžiais, kaip antai pranašo Elišos įvykdytu duonos stebuklu (2 Kar 4, 39–44). Antroji Karalių knyga mums pasakoja: „Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vynmedį, priskynė nuo jo pilną skraistę laukinių vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes jie nežinojo, kas tai yra. Viralą pylė vyrams valgyti. Bet jie, vos paragavę viralo, ėmė šaukti: „O Dievo vyre, puode mirtis!“ Viralo negalėjo valgyti. Tada Eliša tarė: „Atneškite miltų“. Jis subėrė juos į puodą, tardamas: „Pilk žmonėms, tevalgo“. Puode nebebuvo nieko kenksmingo.
Vienas vyras atėjo iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir savo maiše šviežių javų varpų. „Duok ją žmonėms, – Eliša tarė, – tevalgo“. Bet jo tarnas atsakė: „Kaipgi aš galiu ją padalyti šimtui žmonių?“ Eliša tad pakartojo: „Duok ją žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Jie privalgys ir dar liks’“. Jis tad duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį“.
Vis dėlto analogija su bibliniais pavyzdžiais ir apologetinės evangelisto intencijos neduoda teisės laikyti jo pasakojimo gryna katecheze ar juo labiau eucharistinės puotos mitu. Svarbu įžvelgti šiame pasakojime ženklą. Šis ženklas įgijo dar turtingesnę prasmę ankstyvojoje Bažnyčioje, ištvermingai besilaikančioje „duonos laužymo“ (Apd 2, 42). Evangelistas Matas nuo pat pasakojimo pradžios, kai Jėzus „pabėga per jūrą“, brėžia paralelę tarp Jėzaus ir Mozės. Kristus yra žydų tautos vado įpėdinis, vadovaujantis naujam Išėjimui. Jis maitina žmones žemiškąją gyvybę palaikančiu maistu ir veda juos į dangiškojo maisto šalį. Jėzaus mana nepalyginamai viršesnė už aną Sinajaus dykumoje. Jėzus, parodęs tokį svarbų stebuklingą ženklą, pasirodo esąs daugiau negu tautos įstatymų kūrėjas, jis yra galutinis išlaisvintojas. Jėzus tobulai užbaigia Mozės pradėtą darbą. Jis gali ne tik padauginti duoną, bet atiduoda pats save kaip Gyvąją duoną.
Žvilgterkim, ką būtent šis stebuklas kalba mums, ką Dievas nori juo mums pasakyti.
„Jėzus pažvelgė į Dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams“ (Mt 14, 19). Tai Eucharistijos atminimas. Kodėl? Jėzus sukalba padėkos maldą. Evangelistas Matas vartoja žodį eucharisteo, kuris reiškia dėkoti. Iš čia kilo žodis Eucharistija. Duonos padauginimo stebukle Jėzus atlieka tuos pačius veiksmus, kaip ir Paskutinės vakarienės metu. Jėzus tą patį daro ir Paskutinės vakarienės menėje: Jis išdalija duoną.
Ši ištrauka jau iš pat pradžių atskleidžia Viešpaties dovanų šaltinį. Kristaus stebuklui patarnavo materija, t. y. duona. Maistą Jis galėjo sukurti iš nieko. To nedarė, ėmė esančią duoną ir žuvį, norėdamas parodyti, jog dieviškoji išmintis yra Jo kūrinijoje ir Jo kūrinija laiminama Dievo. Dievas joje veikia ir ją perkeičia.
Praktinis momentas. Ši Evangelijos vieta padeda įveikti mūsų kurtumą ir aklumą, kad Eucharistijoje atpažintume Viešpatį. Tas pats gali nutikti ir su malda. Palaiminame maistą ir suvokiame – Viešpats jį teikia. Tad ir veikime, kaip Jėzus veikė: peržegnokime duoną prieš ją lauždami ir taip paliudykime – Prisikėlusysis yra su mumis.
Ką simbolizuoja duona, žuvys ir alkana minia dykvietėje? Tai visa žmonija. Mes visi buvome pasiklydę kaip avys (Iz 53, 6). Savo prigimtimi esame toli nuo Dievo. Ką dar simbolizuoja tie duonos kepalai ir žuvys, akivaizdžiai negalėję patenkinti visos minios poreikių? Stebuklingu būdu padauginti ir pasotinę minias, jie vaizduoja už nusidėjėlius nukryžiuoto Kristaus, tapusio jų pakaitalu ir savo mirtimi atpirkusio viso pasaulio nuodėmes, mokymą. Kūniškam žmogui ši doktrina atrodo trūkumas, trapumas, nevisavertiškumas, bejėgiškumas. Nukryžiuotasis Kristus „žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 23). Vis dėlto, kaip vėliau paaiškėjo, nukryžiuotasis Kristus tapo Dievo duona, nužengiančia iš dangaus ir duodančia pasauliui gyvybę (Jn 6, 33). Mokymas apie kryžių patenkina dvasinius žmonijos poreikius visur, kur tik yra skelbiamas. Tūkstančiai bet kurio luomo, amžiaus ir tautybės žmonių paliudija – tai yra Dievo išmintis ir Dievo jėga. Jie valgė tos duonos ir pasisotino.
„Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių“ (Mt 14, 21). Skaičius 12 turi labai stiprią simboliką – išrinktosios tautos giminių skaičius, dvylika apaštalų. Jėzus įsako surinkti atlikusius maisto gabaliukus. Graikų kalboje surinkti būtų synago.Iš šio žodžio kilo žodis susirinkimas synaxis. Būtent šiuo žodžiu apibūdinami į šv. Mišias susirinkę žmonės. Tuos gabaliukus (kąsnelius) apibrėžia graikiškas žodis klasmata. Jis krikščionių raštijoje buvo vartojamas Ostijai ir jos likučiams pavadinti. Maisto likučiai simbolizuoja Kristaus galybę ir gausą, ko žmogus nepajėgia priimti. Pintinių liko dvylika. Tai tarsi simbolizuoja: ko nesugebėjo priimti (suprasti) žmonės, priėmė apaštalai; t. y. dalijant vargšams, visada turtėjama.
Šiandien Jėzus ir toliau gydo, o Bažnyčia maitina. Bažnyčiai Jėzus patikėjo daug gero maisto: Dievo Žodis, Eucharistija, sakramentai, įvairūs palaiminimai. Visa tai turi galią pamaitinti žmogų ir suteikti jam jėgų. Todėl nėra reikalo mums skirstytis ir ieškoti kitur maisto. Domėjimasis ezoterika, Rytų religijomis ir panašiais dalykais duoda tik sumišimą, bet nepamaitina mūsų – žmogus lieka ir toliau alkanas. Tik Jėzus turi tai, ko mums iš tikrųjų reikia.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
