Pagal Dzūkų žinios (Dzūkų žinios)
Daugiau nei tris dešimtmečius jo kasdienybėje buvo knygos, laikraščiai, rankraščiai, žmonių pasakojimai ir lietuviškas žodis. Punske gyvenantis poetas, publicistas, fotografas, vertėjas ir leidėjas Sigitas Birgelis ilgus metus buvo vienas ryškiausių lietuviškos kultūros puoselėtojų Lenkijos lietuvių krašte. Vadovaudamas „Aušros“ leidyklai, kurdamas portalą punskas.pl, rašydamas knygas ir publikacijas, fotografuodamas žmones bei vietas, jis stengėsi išsaugoti tai, kas, laiku neužrašyta ir neužfiksuota, galėtų negrįžtamai išnykti.
Neseniai daugiau nei tris dešimtmečius trukęs S. Birgelio darbo „Aušros“ leidykloje etapas baigėsi – jis išėjo į pensiją. Tačiau pats pašnekovas šio gyvenimo posūkio nelaiko nei tašku, nei atsisveikinimu su kūryba. Greičiau – galimybe sulėtinti tempą ir daugiau laiko skirti tam, kam jo nuolat trūkdavo: poezijai, fotografijai, kelionėms, istorijos tyrinėjimams ir žmonių prisiminimų išsaugojimui.
Jo gyvenimo kelias galėjo būti visai kitoks. Ūkininkų šeimoje augęs vienintelis sūnus Varšuvoje studijavo žemės ūkį ir, šeimos supratimu, turėjo tęsti tėvų bei senelių darbus. Tačiau gyvenimas pasuko kita kryptimi. Domėjimasis literatūra ir istorija, pirmieji eilėraščiai, darbas „Aušroje“, leidyba ir žurnalistika pamažu tapo tuo keliu, kuriam jis paskyrė didžiąją savo gyvenimo dalį.
„Dzūkų žinioms“ Sigitas Birgelis pasakoja apie laikus, kai „Aušros“ redakcijai tekdavo prie vienintelio kompiuterio dirbti naktimis, apie lietuvybės išsaugojimą šeimoje ir mokykloje, Punsko krašto žmonių istorijas, partizanų atminimą ir savo santykį su Lietuva. Taip pat – apie tylą, atsiradusią užvėrus ilgametės darbovietės duris, ir apie tai, kodėl svarbiausia po savęs palikti ne vardą, o pėdsaką.
– Jūsų profesinio kelio pradžia buvo visai kitokia – žemės ūkio studijos Varšuvoje. Kada ir kaip gyvenimas pasuko taip, kad svarbiausiu Jūsų darbo lauku tapo ne žemė, o lietuviškas žodis? Ar prisimenate akimirką, kai supratote, jog būtent kultūra, literatūra ir lietuvybės puoselėjimas bus Jūsų gyvenimo kelias?
– Mano kelias į lietuvišką žodį nebuvo tiesus. Iš pradžių buvo žemės ūkio studijos Varšuvoje. Toks buvo gyvenimas ir toks buvo šeimos supratimas, kaip turi atrodyti mano ateitis. Buvau vienintelis sūnus ūkininkų šeimoje, todėl buvo manoma, kad perimsiu tai, ką dirbo tėvai ir seneliai. Tik pats to labai nenorėjau.
Dar jaunystėje norėjau mokytis, domėjausi literatūra, istorija. Įdomu, kad pirmieji eilėraščiai atsirado būtent iš tam tikros vienatvės ir vidinio nepasitenkinimo. Kartais gyvenimas pats pastumia žmogų ten, kur jis turi būti.
Nemanau, kad buvo viena konkreti akimirka, kai pasakiau sau: nuo šiandien būsiu kultūros žmogus. Viskas vyko pamažu. Atsirado „Aušra“, leidyba, rašymas, fotografija, žurnalistika. Vienas darbas atvedė prie kito.
Gal todėl ir dabar sakau, kad gyvenime nereikia labai anksti nusibrėžti vienos tiesios linijos. Kartais kelias susidėlioja pats. Tik reikia nebijoti juo eiti.
– Daugiau nei tris dešimtmečius vadovavote „Aušros“ leidyklai. Kai šiandien mintimis grįžtate į pirmuosius darbo metus, kokį Punsko lietuvių kultūrinį gyvenimą prisimenate ir kas per tuos dešimtmečius pasikeitė labiausiai?
– Pirmieji metai buvo visai kitokie. Buvo mažiau techninių galimybių, bet buvo daug noro. Gal net per daug noro, nes kartais tekdavo dirbti labai daug, iki paryčių.
Pamenu, kaip 1990 metais Suvalkų kultūros namuose buvo vienas kompiuteris. Dieną juo naudojosi patys, o mums, „Aušros“ redakcijai, leido dirbti su juo naktimis. Grįždavome namo, kai jau pradėdavo švisti. Šiandien tai skamba beveik neįtikėtinai, bet tada tai buvo mūsų kasdienybė.
Vėliau atsirado internetas. „Aušros“ turinys nuo 1997 metų buvo prieinamas internete, o po kelerių metų gimė mintis sukurti punskas.pl. Iš pradžių tai buvo tik informacijos apie mūsų įstaigas, mokyklas, kultūros centrus kaupimas. Vėliau atsirado kasdienės žinutės, o nuo 2007 metų – nuolatiniai straipsniai.
Labiausiai pasikeitė ne žmonės, o galimybės. Anksčiau informaciją reikėjo fiziškai nuvežti, išspausdinti, išplatinti. Dabar vienu paspaudimu ji gali pasiekti žmogų Vilniuje, Kaune ar net kitame pasaulio krašte.
Bet vienas dalykas nepasikeitė. Jeigu nori ką nors išsaugoti, turi tuo rūpintis pats. Atmintis pati savęs neišsaugo.
– Leidykla Jums turbūt buvo gerokai daugiau nei darbovietė – čia gimė knygos, laikraščiai, susitikimai, idėjos, buvo saugomas lietuviškas žodis. Ką Jums pačiam reiškė „Aušra“ ir kas sunkiausia buvo paskutinę darbo dieną užveriant jos duris jau nebe kaip vadovui?
– „Aušros“ leidykla man niekada nebuvo vien darbovietė. Tai buvo didelė mano gyvenimo dalis. Čia susitiko labai daug dalykų – knyga, žmogus, istorija, lietuviškas žodis, kartais net visai atsitiktinis pokalbis.
Per tuos metus teko sutikti daugybę žmonių. Vieni atėjo su rankraščiais, kiti – su senomis nuotraukomis, treti – su prisiminimais. Kartais žmogus atsineša vieną lapelį, o tu supranti, kad tame lapelyje yra visas mažas mūsų krašto istorijos gabalas.
Todėl sunkiausia atsisveikinti ne su patalpomis. Patalpos lieka. Sunkiau atsisveikinti su gyvenimo ritmu, prie kurio pripratai per daugiau kaip tris dešimtmečius.
Kai kiekvieną rytą turi darbų, žmonių, tekstų, knygų, terminų, staiga supranti, kad gyvenimas gali būti labai triukšmingas. O išėjus iš jo atsiranda tyla.
Bet tyla nebūtinai yra tuštuma. Kartais joje pagaliau galima išgirsti save.
– Gyvenant Lenkijoje lietuvybė nėra vien savaime suprantamas dalykas – ją tenka sąmoningai saugoti ir perduoti kitai kartai. Ar per visus šiuos metus buvo akimirkų, kai pajutote, kad lietuviškam žodžiui, mokyklai, knygai ar spaudai kyla tikras pavojus? Kas tokiomis akimirkomis neleido nuleisti rankų?
– Pavojus lietuvybei ne visada ateina garsiai. Kartais jis ateina tyliai. Vaikas pradeda nebekalbėti lietuviškai. Šeimoje atsiranda daugiau kitos kalbos. Tėvai pasako: „Kam jam to reikia?“ Viena karta nutraukia tai, ką daug kartų labai ilgai kūrė.
Man atrodo, kad pirmoji lietuvybės ląstelė yra šeima. Po jos eina mokykla, bendruomenė, kultūra. Jeigu pagrindas silpnas, visa konstrukcija pradeda svyruoti. Esu sakęs, kad didelę piramidę sudaro maži pagrindo akmenys. Jeigu jų nėra, nebus ir viršūnės.
Todėl nereikia galvoti, kad tik dideli žmonės ir dideli įvykiai kuria tautos istoriją. Kartais ją kuria mokytoja, kuri vaiką išmoko lietuviško eilėraščio. Tėvas, kuris namuose kalba lietuviškai. Žmogus, kuris užrašo senelio prisiminimus.
Tai gal ir nėra dideli darbai pasaulio mastu. Bet mūsų mažam kraštui jie gali būti labai dideli.
– Esate poetas, publicistas, fotografas, vertėjas, leidėjas. Kuris iš šių savo gyvenimo vaidmenų Jums artimiausias? O gal visi jie išauga iš vieno poreikio – paliudyti žmones, vietas ir laiką, kuriame gyvenate?
– Sunku išsirinkti vieną. Gal todėl, kad visi šie dalykai yra susiję.
Kai fotografuoju, noriu išsaugoti vaizdą. Kai rašau straipsnį, noriu išsaugoti faktą. Kai rašau eilėraštį, noriu išsaugoti jausmą. Kai filmuoju, noriu išsaugoti veiksmą, įvykį, žmogaus balsą.
Todėl gal tiksliausia būtų pasakyti, kad man svarbiausia – liudyti savo laiką.
Labai daug dalykų praeina ir daugiau nebegrįžta. Žmogus pasakoja istoriją, kurios rytoj jau gali nebebūti kam papasakoti. Senas namas nugriaunamas. Žmogus miršta. Nuotrauka ir tekstas lieka.
Man patinka fotografuoti ir tai, kas gražu, ir tai, kas turi istoriją. Tas pats ir su žmonėmis.
Gal dėl to ir poezijoje mane domina ne vien gražus žodis. Mane domina tai, kas už jo slypi.
– Parašėte ne vieną knygą, vertėte kitų autorių kūrinius. Ar yra tekstas, eilėraštis, knyga arba žmogaus istorija, kuri Jums pačiam tapo ypač brangi ir kurią norėtumėte palikti kaip savotišką savo kūrybinio kelio ženklą?
– Man sunku išskirti vieną kūrinį. Kiekviena knyga atsiranda tam tikru gyvenimo metu ir savyje nešiojasi to laiko žmogų.
Pastaraisiais metais daugiausia mano dėmesio pareikalavo istorija. Ypač partizanų likimai. Gyvenu netoli vietos, kur žuvo Jurgis Krikščiūnas ir Vytautas Prabulis. Ilgą laiką apie tai beveik niekas nekalbėjo. Žmonės žinojo, bet tylėjo. Buvo baimė, buvo prisiminimai, kurių niekas nenorėjo liesti.
Kai pradėjau rinkti medžiagą, supratau, kiek daug žmonių savyje nešiojasi gyvą istoriją. Kai kurie žmonės labai nori papasakoti. Tik reikia atsisėsti ir išklausyti.
Todėl gal mano svarbiausias kūrybinio kelio ženklas būtų ne viena ar kita knyga. Gal tai būtų žmonių prisiminimai.
Juk žmogus miršta, o jo papasakota istorija gali išgyventi dar daugelį metų.
– Jūsų publikacijose daug dėmesio skiriama lietuviškai tapatybei Lenkijos paribyje. Kas šiandien, Jūsų akimis, labiausiai padeda žmogui išlikti lietuviu – kalba, šeima, mokykla, bažnyčia, kultūra, bendruomenė? Ir ko šiame tapatybės išsaugojimo kelyje prarandame daugiausia?
– Visų pirma – šeima. Jei šeimoje nėra lietuviško žodžio, labai sunku tikėtis, kad jį išsaugos vien mokykla.
Po šeimos eina mokykla. Mūsų kraštui labai pasisekė, kad dar turime lietuviškų mokyklų ir lietuvišką licėjų. Tai yra didžiulis turtas. Ne visos lietuvių bendruomenės užsienyje gali tuo pasigirti.
Bet yra dar vienas dalykas – kasdienis gyvenimas. Tautybė neturi būti tik šventinis drabužis, kurį apsivelkame per Vasario 16-ąją. Ji turi būti kasdienybė.
Kalba, papročiai, dainos, knygos, kapinės, šeimos istorijos – visa tai yra mūsų tapatybės dalys.
Man atrodo, kad labiausiai prarandame ne pastatus ir ne daiktus. Prarandame žmonių ryšį su savo šaknimis. Kai žmogus nebežino, iš kur jis atėjo, jam sunkiau suprasti, kur jis eina.
– Jūs nuolat buvote tarp dviejų valstybių ir kartu vienoje kultūrinėje erdvėje – Lenkijos lietuvis, labai aktyviai dalyvaujantis ir Lietuvos literatūriniame gyvenime. Ar per tuos metus keitėsi Jūsų paties santykis su Lietuva? Kas Jums šiandien yra Lietuva – valstybė už sienos, kultūriniai namai, o gal daug sudėtingesnis jausmas?
– Lietuva man niekada nebuvo tik valstybė už sienos. Jeigu būtų tik valstybė, viskas būtų daug paprasčiau.
Mes gyvename Lenkijoje, esame Lenkijos piliečiai. Čia yra mūsų kasdienis gyvenimas. Bet kartu mūsų šaknys yra Lietuvoje. Tai yra dalykas, kurio negali pakeisti joks pasas.
Man Lietuva pirmiausia yra kalba, kultūra, istorija, žmonės. Ir, žinoma, atsakomybė.
Per daugelį metų mano santykis su Lietuva keitėsi. Jaunystėje turbūt daugiau buvo romantikos. Vėliau atsirado daugiau kritiško žvilgsnio. Kai pats daug dirbi, pradedi matyti ne tik tai, kas gražu, bet ir tai, ką būtų galima padaryti geriau.
Tačiau meilė Tėvynei nebūtinai reiškia, kad turi jai visada pritarti. Kartais kritika irgi yra meilės forma.
Man atrodo, kad Lietuvai nereikia vien žiūrovų. Jai reikia žmonių, kurie ką nors daro.
– Išėjimas į pensiją po tokio ilgo ir intensyvaus darbo turbūt nėra paprastas taškas. Ko dabar bus daugiau Jūsų gyvenime – poezijos, fotografijos, kelionių, vertimų, tylos? Ar jaučiate palengvėjimą, ar vis dėlto truputį skauda atsisveikinant su gyvenimo etapu, kuriam atidavėte tiek metų?
– Pensija man nėra gyvenimo pabaiga. Greičiau vieno darbo režimo pabaiga.
Juokingiausia, kad net atostogaudamas iki šiol nelabai moku atostogauti. Turėjau tris savaites atostogų ir nuo ryto iki vakaro dirbau prie Punsko Kovo 11-osios licėjaus monografijos.
Jeigu keliauju, pasiimu fotoaparatą. Jeigu matau įdomų žmogų, galvoju apie straipsnį. Jeigu atsiranda mintis – užrašau. Vadinasi, darbo vis tiek bus.
Tik tikiuosi, kad dabar galėsiu pats pasirinkti, kam skirti laiką.
Norėčiau daugiau rašyti poeziją. Daugiau keliauti. Fotografuoti. Užbaigti tai, kam anksčiau pritrūkdavo laiko.
Rašymas man yra labai svarbus dalykas. Rašydamas jauti, kad gyveni.
Todėl pensijoje tikiuosi ne mažiau gyvenimo, o kitokio jo tempo.
– Jeigu šiandien galėtumėte atsisukti į jauną Sigitą Birgelį, dar studijuojantį Varšuvoje ir nė nenumanantį, kokį kelią jam teks nueiti, ką jam pasakytumėte? Ir ką norėtumėte, kad žmonės po daugelio metų prisimintų apie Jūsų darbą lietuviško žodžio ir lietuvybės labui?
– Pasakyčiau jam: neskubėk. Gyvenimas pats parodys, kur eiti.
Ir dar pasakyčiau – nebijok daryti to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga. Nežinai, kas iš to išaugs.
Kai pradėjau kurti punskas.pl, daug kas sakė, kad gaila laiko, kad žmonėms to nereikia. Šiandien matome, kad portalas pasiekia žmones ne tik Punske, bet ir Lietuvoje, įvairiose pasaulio vietose. Kartą mūsų paskelbta žinia taip greitai pasklido, kad po mažiau nei pusvalandžio paskambino BNS ir paprašė daugiau informacijos.
Todėl niekada negali žinoti, kur nukeliaus tavo padarytas darbas.
O ką norėčiau, kad žmonės prisimintų?
Tikrai ne mane.
Norėčiau, kad prisimintų tai, ką darėme kartu. Knygas, kurias išleidome. Žmones, kurių istorijas užrašėme. Vietas, kurias nufotografavome. Eilėraščius, kuriuos perskaitėme.
Esu ne kartą sakęs, kad visi apdovanojimai yra truputį kolektyviniai. Vienas žmogus gali būti matomas, bet už jo visada stovi daugybė kitų žmonių.
Gal todėl ir savo darbą matau labai paprastai: jeigu padėjau išsaugoti bent mažą dalelę to, kas mūsų, vadinasi, gyvenau ne veltui.
Tai turbūt ir būtų svarbiausia, ką norėčiau palikti. Ne savo vardą, o pėdsaką.
