Gydytojas Antanas Starkus –  Štuthofo kalinys 21256

0

Rita Pauliukaitienė, punskas.pl

Šiemet minime 125-ąsias kario savanorio, gydytojo, medicinos mokslų daktaro Antano Starkaus (1901–1975) gimimo metines. Šis Štuthofo kalinys drauge su kitais Kaune gyvenusiais inteligentais buvo suimtas 1943 metų kovo 16 dieną, dvi dienas kalintas gestapo būstinės rūsyje (dabar Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79) ir greitai keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė, kurioje buvo Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje suimti asmenys, atsidūrė koncentracijos lageryje. Taip Lietuvos šviesuomenei keršijo naciai, kai nepavyko sukurti lietuvių esesininkų legiono. Taip nutrūko Antano Starkaus, VDU Medicinos fakulteto Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos katedros vedėjo veikla, žmona Elena, sūnus Kęstutis, dukra Elena Valerija neteko mylimo šeimos nario, o dvi slepiamos žydaitės Olga ir Ada – globėjo. Į Kauną jis daugiau nebegrįžo, į Vilnių iš Jungtinių Amerikos Valstijų 1975 m. jo palaikus urnoje parvežė žmona Elena Starkienė.

Antanas Starkus gimė 1901 metų sausio 7 dieną Rudaminoje, Seinų apskrityje (dabar Lazdijų r.), Simono ir Valerijos (buv. Čižauskaitės) Starkų šeimoje, išauginusioje septynis vaikus: Joną Adolfą, Igną, Zigmą Praną, Antaną, Juozą, Moniką, Sofiją. Tėvas, kilęs iš Virbalio, mokytojas, visas savo atžalas stengėsi išleisti į mokslus. Antanas Starkus, baigęs Rudaminos pradžios mokyklą, mokėsi Marijampolės gimnazijoje (tuo metu ją globojo „Žiburio“ draugija, dabar Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija), 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, 1922 m. būdamas karininkas išėjo į atsargą, dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime. Po visų kovų įstojo į Lietuvos universitetą Kaune studijuoti medicinos. Ten besimokydamas aktyviai dalyvavo studentų visuomeninėje veikloje: 1925 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos studentų atstovybės pirmininku, o 1926 m. drauge su kitais ateitininkais įkūrė korporaciją „Kęstutis“, kurios tikslas buvo ruošti studentus visuomeniniam darbui. Tikriausiai Antaną Starkų imtis visuomeninės veiklos skatinęs ir Kaune gyvenęs jo vyresnis brolis Zigmas Pranas Starkus, 1924 m. buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministru. Vis dėlto Antanas Starkus, 1928 m. baigęs universitetą, Kaune nepasiliko, o išvyko dirbti  į Vabalninką, Biržų kraštą, ten trejus metus dirbo gydytoju ir ligoninės vedėju. Susipažinęs su mokytoja Elena Repčyte sukūrė šeimą, jiems gimė sūnus Kęstutis (1931 m.) ir dukra Elena Valerija (1935 m.). Matyt, į Antaną Starkų universitete dėstytojai buvo atkreipę dėmesį kaip į gabų studentą, nes 1931 m. jį pakvietė dirbti asistentu į VDU Medicinos fakultetą. Jis taip pat dėstė pastoralinę mediciną ir higieną Kauno kunigų seminarijoje bei universiteto Teologijos fakultete. 1937 m. buvo išsiųstas į stažuotę Ženevos universiteto Patologijos institute, stažuotės vadovas – profesorius Askenazy. Grįžęs iš Ženevos, ėjo tas pačias pareigas ir dar papildomai Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos Biologijos skyriaus vedėjo. 1938 metais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1940 m. apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, jam buvo suteiktas daktaro mokslinis laipsnis. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. Antanas Starkus dirbo Vilniaus universiteto Anatomijos katedroje. 1941 m. Starkų giminė išgyveno skaudų smūgį – birželio 14 d. į tremtį buvo išvežta beveik visa Zigmo Prano Starkaus šeima: tuo metu ėjęs SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinės kontoros Pinigų apyvartos sektoriaus vedėjo pareigas Z. P. Starkus, jo žmona Uršulė, sūnus Kęstutis Jonas ir dukra Sigita Ona. Tik dukterys dvynės Aldona Marija ir Birutė Marija tremties išvengė, nes tuo metu svečiavosi draugų namuose. 1942 metais buvęs Lietuvos Respublikos vidaus  reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus buvo sušaudytas Sverdlovske, 1943 m. tremtyje badu mirė jo sūnus Kęstutis Jonas. Žmona Uršulė Starkienė ir dukra Sigita Ona iš tremties grįžo 1956 metais.

Nacių okupacijos metais Antanas Starkus grįžo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Kaip rašoma Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Patologijos klinikos internetiniame puslapyje, 1941 m. liepos 9 d. docentas dr. Antanas Starkus išrenkamas Bendrosios patologijos bei patologinės anatomijos katedros vedėju ir šias pareigas eina iki 1943 metų. Kada tiksliai Antano Starkaus nuomojamame bute Kaune, Žemaitės g. 4, apsigyveno iš Kauno geto pasišalinusi jo buvusi studentė Olga Gurvičiūtė, duomenų surasti nepavyko. Taip pat nepavyko sužinoti, kada namo Žemaitės g. 4 rūsyje beslapstydamos žydaitę Adą Feldšteinaitę apsigyveno seserys Viktorija ir Elena Jasinavičiūtės. Išlikę tik liudijimai, kad dienomis Olga ir kelių metukų Ada būdavo Starkų bute, o naktimis jos miegodavo rūsyje. Taip gyvenama buvo maždaug pusantrų metų, kol atėjo lemtingoji 1943 m. kovo 16-oji, kai užgriuvo gestapas ir gydytoją Antaną Starkų išsivedė. Kaip jau minėta, A. Starkus, taip pat ir kiti tą dieną suimtieji Kaune inteligentai, buvo uždaryti gestapo būstinėje, o 1943 m. kovo 23 d. keturiasdešimt šešių Lietuvos inteligentų grupė atsidūrė Štuthofe.

Atidžiau perskaičius Balio Sruogos „Dievų mišką“, Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė (p. 93–97, 138, 165–168, 476), Arūno Bubnio „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“ (p. 42–45, 61, 64, 94, 98) ir kitą literatūrą, galime rasti nemažai liudijimų apie gydytoją Antaną Starkų, jo pastangas gelbėti daugybės kalinių gyvybes. Aleksandras Kantvilas, vienas iš štuthofiečių inteligentų grupės narių, yra parašęs prisiminimus, kuriuose A. Starkų apibūdina lakoniškai: „Kauno universiteto medicinos fakulteto profesorius, atsidavęs daktaras, gal net genijus. Tiesa, kiekvienam nesivaržė pasakyti teisybę. Kaip gydytojas, neturėjo sau lygaus visame lageryje“ (Kantvilas, p. 165). O štai kaip B. Sruoga „Dievų miške“ (p. 161) aprašo garbės kalinių iš Lietuvos padėties pagerinimą, kai Štuthofe per du mėnesius jau buvo mirę 9 iš 46 atvežtųjų: „Su mumis buvo apgyvendintas mūsų kolega gydytojas, medicinos profesorius, turėjęs geriausią vardą visų lagerio ligonių tarpe, – ir jam buvę pasakyta, kad jis dabar atsako už mūsų gyvybę. Jis dabar privaląs žiūrėti, kad niekas mūsų daugiau nebemirtų!“ Beje, rašytojas kūrinyje niekur nemini Antano Starkaus pavardės (taip pat ir kitų išlikusių gyvųjų), nenorėdamas jiems pakenkti; A. Starkus „Dievų miške“ įvardijamas kaip gydytojas kalinys ar profesorius.

Apie gydytojų kalinių darbo sąlygas iškalbingai liudija ir tokia citata:

„Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai bepagelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.

Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Selonkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojams:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojams aišku buvo: su Selonke neik į kovą – vis tiek prakiši“ (Sruoga, p. 263).

Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ įvardija, kad užmuštasis buvęs Kazys Bauba, Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius. Jį lentgalio smūgiu į galvą pribaigė prižiūrėtojas – „karjerą padaręs“ kalinys.

„Starkus tepasakė:

– Jau miręs. Jei norit pamatyti, eikit į lavoninę. <…>

Starkus paaiškino, kad lentgalio smūgis turėjęs pakirsti gyslas, ir kraujas išsiliejęs smegenyse. Kiek vėliau šį įvykį mes stengėmės tirti. Atsargiai buvo klausinėjami mačiusieji. Norėta reikalą perduoti kaceto administracijai <…>. Tačiau įsitikinom, kad pavojingas bet koks gilesnis tyrimas, ypač teisybės ieškojimas. Kerštas gali iš mūsų pareikalauti naujų aukų, o Baubos nebeprikelsi“ (Yla, p. 138).

Vis dėlto gydytojui Antanui Starkui pavyko pasiekti tokių gydymo rezultatų, kad net lagerio vyresnybė jį pripažino kaip autoritetą. Pagarbos A. Starkus visų pirma nusipelnė, kai išgydė penkiasdešimt ligonių, sirgusių rože, – prie šių pacientų kiti gydytojai net nesiartino, nes bijojo būti patys likviduoti. Vėliau A. Starkui patikėta vadovauti vidaus ir infekciniam ligoninės skyriams, jo autoritetas dar padidėjo, kai jam pavyko suvaldyti viduriavimo ir šiltinės epidemijas (Yla, p. 140–143). Vaizdingas epizodas apie Antaną Starkų metaforiškai pateikiamas ir B. Sruogos memuaruose:

„Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio, žinoma, komisija nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamųjų ligų reikalai, įsidrąsinęs pareiškė: jis turįs komisijai dar šio to parodyti…

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija atsidūrusi tenai tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius“ (Sruoga, p. 357).

Stasio Ylos žodžiai, taikliausiai apibūdinantys gydytoją Antaną Starkų, yra cituoti ir kitų autorių darbuose, tačiau vis dėlto norisi juos pakartoti  dar kartą:

„Dr. Starkus turėjo kažką, kas nedažnam gydytojui būdinga. Ligonis, jo globon patekęs, pasidarydavo jam savas, kaip jo paties žaizda. Tau nebereikėjo rūpintis: jis už tave sirgo ir budėjo.

– Šiandien ateisi patikrinimo! – nei prašant, nei kreipiantis gauni jo įsakymą. – Rytoj pradėsime kalciumo kursą!  Parnešk Jurgučiui ir Sruogai kofeino ampulių: jų širdis nusilpo“ (Yla, p. 144).

Beje, Jonui Šernui, „Dievų miške“ įvardytam „bambizu nuo Biržų“, Balys Sruoga patikėjęs saugoti savo raštus 1945 m. vykstant Štuthofo lagerio evakuacijai. Kaip prisimena J. Šernas, paketas svėręs maždaug kilogramą, bet pavyko jį išsaugoti per visą kelionę. „Po trijų mėnesių atsidūrėme Švedijoje. Čia aš ir atidaviau dr. Starkui Sruogos raštus“ (Šernas, p. 370).

Švedijoje Antanas Starkus 1945–1946 m. buvo BALF organizacijos įgaliotinis. Ši JAV susikūrusi lietuvių organizacija įvairiomis formomis padėjo karo pabėgėliams ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims. 1947 metais A. Starkus išvyko į JAV, apsigyveno Brukline, dirbo St. Mary ligoninėje, vadovavo šios ligoninės Patologijos skyriui, Niujorke buvo  išrinktas Lietuvių gydytojų draugijos pirmininku, per visą gyvenimą yra publikavęs keliolika mokslinių straipsnių. Antanas Starkus dėjo daug pastangų, kad galėtų į JAV išsikviesti savo žmoną Eleną Starkienę ir tai jam pavyko – vyras ir žmona susitiko po 30 metų. Gydytojas A. Starkus ruošėsi atvykti į sovietinę Lietuvą skaityti paskaitų Vilniaus universitete. Deja, nespėjo, mirė JAV 1975 m. rugpjūčio 17 dieną.

Kyla klausimas, kaipgi Lietuvoje įamžintas ir saugomas gydytojo Antano Starkaus atminimas? Galima pasidžiaugti, kad publikacijų, skirtų A. Starkaus ir kitų su juo kalėjusių inteligentų atminimui, nuolat pasirodo. Bene naujausia publikacija yra Dixie Henri Fevre Simonsen, nepriklausomo tyrėjo iš Danijos, straipsnis „Štuthofo kalinių likimai – nuo evakuacijos iki saugaus įsikūrimo Švedijoje“, išspausdintas Vytauto Didžiojo universiteto leidžiamame žurnale „Darbai ir dienos“, Nr. 85, 2026. Taip pat galima susipažinti ir su Antano Starkaus moksliniais darbais, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugoma Antano Starkaus disertacija medicinos mokslų daktaro laipsniui gauti „Karcinomos ir prekarcinomos klausimu“, ji išleista atskiru leidiniu Kaune 1940 metais. Yra galimybė susipažinti ir su Elenos Starkienės publikacijomis. Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje yra jos 1937 m. išleista knygelė „Lengvų valgių rinkinėlis“. Tai vienas iš E. Starkienės rašto darbų – prieškariu ji keletą metų buvusi „Moters“ žurnalo redaktorė, rašiusi moterims aktualiomis bei kitomis temomis.

Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Antano ir Elenos Starkų šeimoje maždaug metus su puse glaudėsi dvi žydaitės – Olga Gurvičiūtė (ištekėjusi Horwitz) ir Ada Feldšteinaitė (ištekėjusi Levner). Už šią pagalbą ir Antanas Starkus, ir Elena Starkienė 2003 metais apdovanoti Žūvančiųjų Gelbėjimo Kryžiumi, o 2012 metais jiems abiem skirtas Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimas. Be to, Antanas Starkus 1938 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, o 2000 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas.

Štuthofo lageryje 1995 metais Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijoje pastangomis buvo atidengta atminimo lenta, skirta kaliniams iš Lietuvos įamžinti. Kaune, ant Kultūros centro pastato fasado (Vytauto pr. 79), minint 50-ąsias Lietuvos inteligentų grupės suėmimo metines atidengta paminklinė lenta, kurioje buvo parašyta: „Lietuvos kankiniams/ Štuthofo/ nacistiniame konclageryje/ 1943–1993“. Dabar, po pastato renovacijos, pritvirtinta nauja lenta, kuri primena tą skaudų istorinį įvykį.

Už pagalbą rašant straipsnį apie humanistą, gydytoją, medicinos mokslų daktarą, Štuthofo kalinį 21256 Antaną Starkų autorė dėkoja Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriaus, Kauno regioninio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Utenos kraštotyros muziejaus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams.

Literatūra

Ankstesnis straipsnisProf. Alberto Gursko paroda Punske
Kitas straipsnisSuvalkų lietuvių mokyklos mokiniai lankėsi Punske

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia