Keliaudami po Lietuvą išsiruošėme į Veprius. Atrodė, nieko sudėtingo – navigacija parodys kelią, o mes važiuosime. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad kelionė gali būti įdomesnė už patį jos tikslą.
Navigacija nuo pagrindinio kelio mus nukreipė į žvyrkelį. Automobilis šokinėjo per duobes, sukeldamas dulkių debesis.
Navigacija pasiūlė mums pasukti į mišką. Prasidėjo siauras, prastas miško keliukas. Medžių šakos vis labiau artėjo prie automobilio langų, o kelias darėsi vis sunkiau įveikiamas. Sustojome prie lentos, žyminčios Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą. Kodėl čia mus kažkas atvedė?
Apsisukome ir grįžome atgal. Keliolika kilometrų teko važiuoti tuo pačiu keliu, kol galiausiai pasiekėme Veprius.
Miestelis kraterio viduryje
Vepriai – nedidelis Ukmergės rajono miestelis, įsikūręs prie Veprių ežero ir Šventosios upės. Tačiau jo dydis neatspindi vietos išskirtinumo.
Vepriai stovi didžiausio Lietuvoje atrasto meteoritinio kraterio viduryje. Kraterio skersmuo siekė apie aštuonis kilometrus, o jo amžius – maždaug 160–165 milijonai metų.
Paties kraterio dabar pamatyti neįmanoma – jis palaidotas po maždaug 250 metrų storio nuosėdų sluoksniu. Tačiau mokslininkams ši vietovė – tikras geologinių paslapčių lobynas. Čia išgręžta daugiau kaip 180 gręžinių, o aplinkui trykšta mineraliniai šaltiniai.
Sunku patikėti, kad po ramiu Aukštaitijos miesteliu slypi tokio masto kosminio smūgio pėdsakas. Pasak pateiktos informacijos, prieš milijonus metų čia trenkėsi maždaug 350 metrų skersmens meteoritas. Jo smūgis buvo milžiniškas – prilyginamas net 200 tūkstančių Hirosimos atominių bombų sprogimui.
Ežeras su salomis, kurios plaukioja
Veprių centre tyvuliuoja ežeras. Jis išsiskiria ne tik kraštovaizdžiu, bet ir gana neįprastu reiškiniu – plaukiojančiomis salomis.
Jos susiformavo XIX–XX amžiuje, kai, pakėlus vandens lygį, nuo dumblingų pakrančių atsiskyrė nendrių šaknynai. Ilgainiui jie apaugo augalais, jungėsi tarpusavyje ir virto salomis.
O tada prasideda įdomiausia dalis: palankiam vėjui papūtus, šios salos ima judėti ežeru.
Pietinėje ežero pakrantėje iki 1962 metų buvo ir tikra sala, kurioje augo medžiai bei senas galingas ąžuolas. Vietiniai ją vadino Sanklero vardu. Sala buvo siejama su Aleksandru Bower Saint Clairu, XIX amžiuje gyvenusiu Veprių dvare ir mėgusiu joje leisti laiką. Pakėlus ežero vandens lygį, medžiai žuvo, tačiau po vandeniu iki šiol esą galima įžiūrėti nupjauto ąžuolo kamieną.
Kryžiaus kelias per Veprius
Vepriai neatsiejami ir nuo sakralinio paveldo. Tarp Veprių ežero ir Šventosios išsidėsčiusios Kalvarijos. Tai XXXV Kryžiaus kelio stotys, kurias sudaro koplytėlės, kryžiai, vartai ir kiti sakraliniai statiniai. Visas kelias driekiasi apie 5,5 kilometro.
Kryžiaus kelio maršrutu teka Cedrono upelis – Riešės žemupys, kuriam suteiktas biblinis vardas. Pasak vietos tradicijos, jo vandeniui priskiriamos gydomosios galios.
Veprių bažnyčia taip pat yra svarbi miestelio panoramos dalis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia pastatyta 1910 metais. Joje išlikę XVIII amžiaus paveikslų ir XIX amžiaus skulptūrų.
Pilis, kurios ieškojo ne ten
Vepriai turi ir savo piliakalnio istoriją. Ilgą laiką manyta, kad tikrasis piliakalnis yra miestelio centre stūksantis kalnas. Net paminklas piliavietei ten buvo pastatytas.
Tik 2016 metais paaiškėjo, kad klydo net vietiniai. Tikrasis Veprių piliakalnis aptiktas į pietryčius nuo miestelio, Slabados kaime. Būtent čia stovėjo 1384 metų šaltiniuose minima medinė pilis.
O miestelio centre esanti kalva vis dėlto nebuvo be istorijos. Ant jos stovėjo dvaro rūmai, kuriuos įvairiais laikais valdė Kęsgailos, Oginskiai, Šemetos ir Tyzenhauzai. Nuo šios kalvos šiandien atsiveria graži Veprių panorama.
Šernas, legenda ir Veprių vardas
Veprių pavadinimas siejamas su baltišku žodžiu veprys, reiškiančiu šerną. Pasak žmonių pasakojimų, miestelio vardą galėjo priminti ir į kiaulę panašus akmuo, kadaise riogsojęs prie Riešės upelio.
Todėl Vepriuose šernas nėra vien žodis iš senosios kalbos – jis tapo ir miestelio legendų dalimi. Tai primena viena iš Vepriuose esančių skulptūrų – „Šernas“.
Miestelis apskritai išsiskiria skulptūrų gausa. Daug jų sukūrė vepriškis skulptorius Viktoras Žentelis. Čia galima rasti „Geldutę“, „Gyvybės globėją“, „Labora“, „Rytą“ ir kitus kūrinius. Vepriuose įkurtas ir „Amžių sandūros“ skulptūrų parkas.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Autoriaus nuotr.
