Seinų „Šaltinio“ spaustuvė
(Tęsinys)
Po vyskupo Antano Baranausko mirties kunigas Juozapas Laukaitis pradėjo naują savo gyvenimo etapą Seinuose. Jis buvo paliktas kurijos sekretoriumi, o 1906 m. gegužę pakeltas jos pirmininku (asesoriumi). Laukaitis sugrįžo į Seinų kunigų seminariją – šįkart kaip profesorius. Dėstė gamtos mokslus, homiletiką bei lietuvių kalbą ir literatūrą. Seminarijos vadovybę sudarė jauni, energingi kunigai, tokie kaip Jonas Giedraitis, kurie palaikė lietuvišką dvasią, skatino klierikus kalbėti gimtąja kalba ir saugoti tautinę santarvę.
1904 m., panaikinus spaudos draudimą, Laukaitis aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos dėstymo įvedimo seminarijoje. Nepaisant priešiškos administracijos nuostatos, jis gynė lietuvių kalbos mokymo lietuviams reikalingumą. Jo pamokos nebuvo vien formalios – jas klierikai vertino kaip draugiškus pokalbius su vyresniu draugu. Profesorius ypač rūpinosi taisyklingu rašymu, diktavo pamokų metu diktantus, skatino imtis vertimų iš lenkų kalbos. Klierikai jį vadino „Vyručiu“ ir labai gerbė už jo rūpestį ir šiltą bendravimą.
1906 m. Seinuose buvo įsteigta Laukaičio, Dvaranausko ir Narjausko bendrovė „Šaltinis“ geroms knygoms leisti. Bendrovės iniciatorius buvo kun. J. Laukaitis. Jos narių suvažiavimas vyko Marijampolėje. Jo metu kun. J. Laukaitis siūlė „Šaltinį“ steigti Seinuose. Pasak jo, Seinai esą vyskupijos centre, čia veikia seminarija, kurioje dirba daug dvasininkų, rašysiančių laikraščiui tekstus. Mieste ir aplinkiniuose kaimuose gyvena nemažai aplenkintų dzūkų, tad čia leidžiamas „Šaltinis“ pasitarnautų jų „atgavimui“ Lietuvai.
J. Laukaičio idėjoms nepritarė vysk. J. Staugaitis. Jis siūlė „Šaltinį“ steigti Aleksote arba Marijampolėje. Pateikė keletą svarių argumentų. Pirma, „Šaltinis“ skirtas ne Seinų dzūkams, bet visai Lietuvai, todėl jis turėtų eiti iš didelio centro, kuriame geriau jaučiamas gyvenimo pulsas. Antra, Seinų dzūkų atgaivinti užtektų, jei kunigų seminarijos kunigai uoliai platintų „Šaltinį“ ir į jį rašinėtų. Trečia, Seinai yra Lietuvos pakraštyje, toli nuo svarbesnių kelių ir geležinkelio linijos. Ketvirta, spaustuvę geriausia steigti Kaune ir Vilniuje, kadangi juose verda lietuvių kultūrinis gyvenimas. Ten spaustuvė ir laikraštis turėtų patogiausias sąlygas. J. Staugaitis įtikinėjo, kad jei būtinai reikia turėti įmonę šiapus Nemuno, tai reikėtų ją steigti Aleksote, kuris yra Kauno priemiestis, arba blogiausiu atveju – Marijampolėje.
Bendrovės narių dauguma pritarė J. Staugaičio argumentams. Šiuo klausimu buvo priimta rezoliucija. J. Staugaitis savo atsiminimuose rašė: „Bet kun. Laukaitis, per siaurai žiūrėdamas į gyvenimą, padarė savo: prisidengdamas prel. Antanavičiaus, diecezijos valdytojo, autoritetu, įsteigė spaustuvę Seinuose ir iš ten ėmė leisti „Šaltinį“. Aš jau ir taip buvau senųjų klebonų prel. Antanavičiui skundžiamas, kaipo pavojingas novatorius. Antanavičius juo labiau nusistatė prieš mane, kai iš kun. Laukaičio sužinojo, kad aš norėjęs „Šaltinį“ iškelti iš Seinų.“
Taigi J. Laukaičio pastangomis 1906 m. pavasarį Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir bendrovė“. Lėšomis mašinoms nupirkti rūpinosi Vincas Dvaranauskas. Spaustuvei vadovavo Seinų kunigų seminarijos profesorius J. Laukaitis. 1906 m. kovo 18 d. pasirodė pirmasis „Šaltinio“ numeris. Antrame jo numeryje rašoma: „Pereitiemsiems metams baigiantis trys Seinų miesto kunigai: Juozapas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jurgis Narjauskas, pritariant ir padedant savo dvasiškajai vyriausybei, įkūrė draugiją spaustuvei Seinuose įsteigti „Šaltiniui“ leisti ir knygoms spausdinti. Iš visų kraštų kunigai lietuviai parėmė šį sumanymą. Trumpu laiku draugija įtaisė puikią spaustuvę ir dabar jau leidžia laikraštį ir turi daug knygų spausdinti.
Taigi 1 balandžio mėn. dieną (20 kovo) šių metų J. M. Garbingiausias diecezijos Administratorius Pralotas Antanavičius, atlaikęs Katedroje šv. Mišias, pašventino naująją lietuvišką spaustuvę ir „Šaltinio“ redakcijos butą, linkėdamas draugijai ir laikraščio bendradarbiams Dievo palaiminimo ir pasisekimo.
Po to J. M. Administratorius ir vietiniai kunigai, susirinkę pietų į seminariją, kalbėjosi apie tėvynės reikalus, lietuvių apšvietimą ir pagerinimą jų būvio.
Visi pripažino, kad įkūrimas spaustuvės Seinuose ir „Šaltinis“, tai stiprovė Lietuvos pakraštyje, tai naujas žibintas, kuris platys tarp mūsų žmonių tikrą šviesą.
Kas atsimena senesniuosius laikus, pirm kokių 15-20 metų, sako negalima esą dabar pažinti Seinų. Mat viskas mainosi šiame pasaulyje: nuo žemiausiojo, lig aukščiausiojo Seinų kunigai, išskiriant vieną mozūrą, jau yra susipratusieji lietuviai; myli jie savo prigimtąją kalbą, šnekasi tarp savęs lietuviškai, o pakraipa dvasiškosios vyriausybės teikiama apima visą dieceziją.
Be to J. M. Administratorius paskyrė į „Šaltinio“ redakciją tris kunigus: Laukaitį, Totoraitį ir Civinską, atliuosavęs juos nuo visų kitų pareigų. Kun. Laukaičio vietą, kaipo Seinų Konsistorijos Sekretoriaus, apėmė kun. Jurgis Narjauskas, buvusis Katedros vikaras.“ („Šaltinis“, Nr. 2, p. 31)
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
