Visai neseniai mūsų kraštą aplankė tikra žiema. Nors trumpa, bet sniego pusnių ir didelio šalčio netrūko. Ledas sukaustė visus vandens telkinius. Seniai taip nebuvo. Žvejai ir žvejojimo mėgėjai rinkosi ant ežerų, kirto eketes ir vieni žvejojo, o kiti sakė einą žuvų gelbėti, kad nepridustų. Esant storam ledui, povandeninei gyvybei gali trūkti deguonies. Jeigu žuvys dūsta – gali pačios į žvejų kibirus įšokti.
Kasmet žuvų vandenyse mažėja. Apie tai kalbama nuo daugelio metų. Mūsų krašte taip pat patyrę žvejotojai kasydamiesi pakaušius sako, kad nelabai yra ką veikti prie ežerų: Sėdzi visų dzienų ir nei viena žuvis neužkimba. Tokia pati problema ir Baltijos jūroje. Jau seniai parduotuvėje nelabai rasime žuvies iš šios jūros.
Praėjusių metų gruodį žuvų parduotuvėje…
– Turite kokios žuvies iš Baltijos jūros?
– Ne, seniai nieko neturėjau.
– Na, bet silkių tai turit.
– Ne. Arčiau švenčių turėsiu, bet tik karpio.
– O tai gal plekšnių?
– Nieko neturiu. Kažkada turėdavau daug žuvų iš Baltijos jūros. Dabar ši jūra – tai dykuma. Menkių yra labai mažai, o silkės… neužauga didelės, kaip būdavo seniau. Jos tokios nykštukinės kaip kokie šprotai. Štai mūsų menkė – pirštu parodo 20 cm ilgio menkės filė.[1]
Intensyvi žuvininkystė privedė prie žuvų išteklių išeikvojimo, tad iš kur parduotuvių savininkai gauna žuvų? Didelė dalis atvežama iš Atlanto ar Indijos vandenyno, neretai lašišos atkeliauja iš Aliaskos arba Naujosios Zelandijos. O kur mūsų gėlųjų vandenų žuvys? Vysloje daugiau nuotekų negu žuvų. Dažniausiai valgome dirbtinai užaugintas žuvis, nors parduotuvėse sakoma, kad čia mūsų gera lenkiška žuvis…
Jurgita
Stankauskaitė, punskas.pl
[1] Iš lenkų žurnalo Pismo. 2021 m., Nr. 2 (38)
