sb, punskas.pl
Evangelija (Mt 21, 33–43. 45–46)
Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams
ir tautos seniūnams:
„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris
įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo
vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus
atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną
primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau
negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis
išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.
Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis!
Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir
užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos
vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet
Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai
Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’.
Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir
atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai
suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo
liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.
