Gražūs tie mūsų kaimų keliai ir keleliai. Platūs kaip vieškeliai, arba siauri ir vingiuoti lyg miškų takai. Visi, beveik visi, gražiai atnaujinti ir sutvarkyti. Daugelis jų ne vieną įdomią istoriją saugoja.
Navinykų kaimą galima pervažiuoti per minutę arba dvi. Pervažiuoti galima beatodairiškai, nieko ypatingo nepamačius ir neišgirdus. Kasdien šiuo keliu Punskan važinėja apylinkės kaimų žmonės. Plento būklė daug dešimtmečių buvo labai prasta. Prieš kelerius metus kelias gražiai sutvarkytas ir renovuotas. Šiandien juo važiuoti smagu ir malonu.
Navinykų plentas buvo kitados svarbaus trakto Seirijai–Lazdijai–Šipliškės dalis. Žmonės pasakojo, kad 1891–1895 m. jį tiesė nuo Vitebsko, Minsko ir Smolensko atvykę gudai ir rusai. Navinykuose daug upelių būta, tad tiesiant kelią prireikė nemažai tiltelių. Kiekvienas tiltelis turėjo savo pavadinimą. Kiekvienas iš jų turi ir įdomią istoriją.
Rusų darbininkai, žinia, mėgdavo išgerti. Vienąkart, statydami Ūlyčiabalę, pirmąjį tiltelį pietinėje Navinykų pusėje, jie taip įkaušo, kad sugalvojo susidoroti su įkyriu darbų prižiūrėtoju. Šis, matydamas pavojų, pasileido tekinas per laukus. Vis dėlto vyrai jį pasivijo ir užmušė. Nelaimingojo kūnas ilgesnį laiką gulėjo lauke. Vėliau dingo. Tikėtina, kad rusų darbininkas amžiams atgulė po tiesiamu Navinykų keliu.
Su kitu tilteliu susijęs dar baisesnis pasakojimas. Bedirbdami jį, susipyko rusų kareiviai. Įvyko peštynės. Jų metu vienas kareivis buvo gyvas pakastas po tiltu. Žmonės pasakojo, kad toje vietoje vaidendavosi. Kaimiečiai naktimis bijojo pro ten eiti. Ne vienas ramiai ir miegoti negalėjo. Žmonės pasikvietė kunigą. Dvasiškis tiltelį apšlakstė šventintu vandeniu ir Mišias aukojo. Padėjo. Piktosios dvasios daugiau nebesivaideno.
Prie kelio, anksčiau vedusio į mokyklą, buvo kiti du tilteliai. Kur buvo drėgnesnė vieta, stovėjo tiltas su mediniais turėklais. Antrojo pasaulinio karo metu jį išsprogdino vokiečiai. Vėliau, frontui praėjus, tiltą atstatė vietos gyventojai. Antras šalimai pirmo stovintis tiltas turėjo gražius metalinius turėklus. Jie neišliko, nes tiltą apgadino karo metu nukritusi bomba. Pats didžiausias Navinykų tiltas yra nutiestas per Akuotės upelį.
Važiuojant Navinykų plentu Punsko link, dešinėje pusėje akis patraukia paslaptingas kalnas, Kalviadaržiu vadinamas. Kitados aplink jį kūrėsi Navinykų sodžius. Šiandien kalnas atsidūrė kaimo viduryje, nelyginant kaimo bamba. Ant jo kitados stovėjo kalvė, kurioje degė žaizdras, buvo kalama karšta geležis. Po daugelio dešimtmečių kalnas „atgijo“. 1962 metais ant jo buvo pastatyta lietuviška mokykla, kurioje pusę amžiaus aidėjo vaikų klegesys ir dainos, vyko vaidinimai, buvo puoselėjama etninė kultūra.
Plentas dalija kaimą į dvi dalis. Pirmą kartą Navinykai paminėti 1765 m. Seivų dvaro dokumentuose. Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvoje“ mini ankstesnę kaimo įkūrimo datą – 1747 m.
Navinykų pavadinimas turbūt yra kilęs nuo žodžio „naujininkai“. Šis vietovardis vėliau buvo suslavintas. Prie „Nowiniki“ žmonės priprato, bet jį sulietuvino „Navinykais“. Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 10 vietovių, turinčių Naujininkų pavadinimą. Pažymėtina, kad šalia Sangrūdos yra ir Navininkai.
Iš rašytinių šaltinių žinome, kad 1765 m. kaime gyveno 6 šeimos. 1827 m. Navinykuose buvo jau 200 žmonių (2014 metais čia gyveno 64 žmonės). Po 1863 metų sukilimo Navinykų gatvinis sodžius išsiskirstė į viensėdžius. Tuomet atmatuota 13 kolonijų. Skirstant laukus nustatytos ir kaimo ribos. Ant keturių kaimo kampų buvo supilti 4 pėdų pločio žemės kauburiai. Visos kaimo balos, laukai, kalneliai ir upeliai buvo pažymėti žemėlapyje, kuris sudarytas dviem egzemplioriais. Vieną jų saugojo kaimo seniūnas. Deja, Navinykų žemėlapis dingo. Kai kurie kaimai, kaip antai Kampuočiai, savo žemėlapį išsaugojo iki šių dienų.
Navinykų plentą kerta upelis, vadinamas Akuote (lenk. Dziedziulka). Jis nuo Lenkijos ir Lietuvos pasienio Paliūnų kaimo laukais įteka į Akuočio ežerą. Vėliau, surinkęs apylinkės laukų vandenis, teka per Navinykus, Didžiulius, Žvikelius ir įteka į Klevio (Šeipiškių) ežerą. Iš Klevio ištekėjęs upelis pakeičia vardą ir vadinamas jau nebe upeliu, o upe Žvirgžda.
Už Akuotės upelio vingio stūkso senosios kaimo kapinaitės. Jos nedidelės – užima vos pusė margo. Šiandien jose pamatysime tik akmeninės tvoros likučius. 1814–1829 m. mirusiųjų knygoje apie šias kapinaites yra nemažai informacijos. Ten, tarp kitko, rašoma, kad nuo 1814 m. iki 1829 m. (per 15 metų) Navinykų kapinėse palaidota 17 žmonių. Tuo laiku Vidugirių kapinaitėse palaidota 16, Mockavos – 64, Zovodos – 43.
Bažnyčia reikalavo, kad mirusieji būtų laidojami parapijos kapinėse. Tačiau kaimo gyventojams mielesnės buvo savosios kapinės, be to, nenorėjo jie mokėti papildomų mokesčių. Kaimo kapinaites žmonės brangino. Eidami pro jas nulenkdavo galvą, nusiimdavo kepurę, žegnodavosi, meldėsi. Laikui bėgant, Navinykų kapinių mediniai kryželiai supuvo, žemės kauburėliai išsilygino.
1949 m. Navinykų kaimo gyventojai, norėdami atminti savo prosenelius, kapinaitėse pastatė betoninį kryžių su užrašu:
„A+A
VIEŠPATIE
PASIGAILĖK
SIELŲ
PAMYNKLAS
KRISTUI
PAGERBTI
PASTATYTAS
1949 M.“
Mokytojai su mokiniais kapines apsodino eglėmis. Pažymėtina, kad pačios kapinės, nors ir sunykusios, neprarado sakralinės reikšmės.
Seno Navinykų vieškelio kairėje pusėje, kitapus kelio, vedančio į Žvikelius, stovėjo karčema. Ji pastatyta dar anksčiau, nei buvo nutiestas minėtas plentas, jungiantis Šipliškes su Lazdijais. Žmonės pasakoja, kad karčemoj vaidenosi. Vieniems pasirodydavo keista moteris, kuri staiga dingdavo, kitiems – pulkas žąsiukų, kurie vėliau prapuldavę. Būdavo ir tokių, kuriems toje vietoje pasibaidydavo arkliai, kiti važiuodami plentu matė ten degančias žvakes.
Per Antrąjį pasaulinį karą netoli karčemos buvo vokiečių apkasai. Juose žuvo vienas vokiečių karys. Jį palaidojo netoli Navinykų plento.
Šaltinis: NAVINYKAI. Prisiminimų dovanos. Sudarė Marytė Malinauskienė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2014.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
