1978 m. Bresto gyventojas Viačeslavas Zinovas vienoje sodyboje Belovežo girių glūdumoje aptiko rankraštinį „stabmeldžių kalbos“ žodynėlį. O buvo taip. Zinovas nusipirko seną knygą, kurios gale buvęs įrištas rankraštis. Tai buvo lenkų ir kažkokios kitos kalbos žodynėlis. Tekstas buvo išblukęs, tad V. Zinovas žodynėlį persirašė į sąsiuvinį. Netrukus jis buvo pašauktas į Sovietų armiją. Tėvai, sunerimę, dėl neva didelio sūnaus polinkio į religiją, knygą su „Narevo žodynėlio“ originalu sunaikino. Manoma, kad knyga buvo išleista Abiejų Tautų Respublikos laikais. Tačiau „žodynėlis“ galėjo būti senesnis už ją. Jo sudarytojas, gyvenęs, turbūt XV a. ar XVI a.
1983 m. V. Zinovas parašė laišką į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrą. Apie žodynėlį sužinojo prof. Z. Zinkevičius. Iš pradžių profesorius jį palaikė klastote, tačiau įsigilinęs suprato, kad specialaus filologinio išsilavinimo neturintis jaunuolis tokios subtilios klastotės neįstengtų sukurti, ir pripažino autentišku lenkų–jotvingių kalbų žodynėliu.
Žodynėlį su komentarais prof. Z. Zinkevičius yra paskelbęs įvairiuose leidiniuose. Pasak profesoriaus, jame yra užfiksuoti jotvingių (palekių) kalbos žodžiai, gerokai atmiešti lietuvių kalbos elementais. Iš žodynėlio matyti, kad pietinių jotvingių kalba skyrėsi nuo tos, kurią vartojo į Sembą atkelti sūduviai.
Ką žinome apie žodynėlio turinį?
Apie 11 proc. žodynėlio žodžių turi tiesioginių atitikmenų lietuvių, latvių ir prūsų kalbose; 20 proc. – tik lietuvių ir latvių kalbose; 25 proc. – tik lietuvių; 9 proc. – tik latvių kalboje; 7 proc. – tik prūsų kalboje. Likusieji 28 proc. žodynėlyje pateiktų jotvingių kalbos žodžių yra saviti arba turi savitą reikšmę. Žodynėlyje užrašytų jotvingiškų žodžių fonetika yra būdinga vakarų baltams. Bendrabaltiška leksika sudaro apie 11% visų žodynėlyje surašytų žodžių (Zinovo nuoraše jų yra 215. Maždaug 7–10 žodžių jis nenurašė nes nesugebėjo perskaityti).
Žodynėlis kelia daug klausimų, verčia mokslininkus naujai pažiūrėti į tam tikrus faktus.
Nemažai žodynėlio žodžių šiandien turi skirtingą reikšmę. Antai žodis smakra reiškia „barzdą“. Tai labai archajiškas žodis atėjęs sanskrito ir kitų senovės indoeuropiečių kalbų. Žodis ar(a)s (oras) turi ne „oro“, bet „dūmo“ reikšmę, o žodis dumo reiškia „tamsu“.
Žodynėlyje yra reikšmingų duomenų ir senovės baltų religijos terminijai tirti. Antai velnias vadinamas tuolis. Žodynėlyje užfiksuoti dar dviejų pagoniškų dievybių vardai: Perkus (rašoma Pjarkus) „Perkūnas“ ir Lauma. Jie abu patvirtina mitologijos tyrėjų rekonstruojamą sutuoktinių porą Perkūnas – Laumė. Perkūno vardas turi nepriesaginę formą, iki šiol taip pat niekur baltų kalbose neužfiksuotą.
Prof. Zigmas Zinkevičius rašo[1]: „Sunku spręsti apie žodynėlyje užfiksuotos kalbos gramatinę sandarą, nes užrašytos daugiausia tik vardininko formos ir veiksmažodžių bendratys. Atrodo, kad daiktavardžiai galėjo turėti ir bevardės giminės formas, plg. ziro „ežeras“ (galūnė kaip rusų ozero, nukritęs žodžio pradžios e-). Įdomi vienintelė užfiksuota frazė as irm „aš esu“. Forma irm laikytina trumpiniu iš irmi. Jos šaknis ta pati kaip lietuvių formoje yra, bet ji turi atematinę galūnę mi- (plg. sen. liet. esmi „esu“). Tokio darinio iki šiol nė vienoje baltų kalboje nebuvo aptikta.
Visa tai, kas pasakyta, rodo, jog anuomet Narevo (Nauros) aukštupyje buvo šnekama savitu jotvingių idiomu, kuris skyrėsi nuo Sembos sūduvių kalbos.
Žodynėlio duomenys verčia mus toliau tirti, kelia daug visokių klausimų, į kuriuos šiandien dar nelengva atsakyti. Tyrėjus stebina, pvz., neįprasta kentuminių ir sateminių elementų žodynėlyje užfiksuotuose žodžiuose distribucija, plg. aktis (aktys?) „aštuoni“, kuo „šuo“ su k vietoj baltų š, bet pesi „galvijai“ su baltų š, vakarų baltų s, vietoj laukiamo k, plg. lietuvių tarminę formą pekus „galvijai“ (tuo pačiu, reikia manyti, patvirtina šio lietuviško žodžio baltišką, ne germanišką kilmę). Keistas minkštųjų dvibalsių il, ir ‖ ul, ur pasiskirstymas, plg. wułks „vilkas“, wułd „norėti“, mort (greičiausiai iš murt) „mirti“.“
Žodynėlio kalbos ypatumai verčia mokslininkus ieškoti teisingų sprendimų. Šiandien yra aišku, kad jotvingiai kalbos požiūriu nebuvo darni gentis, kad jų teritorijos pietuose vartota kalba skyrėsi nuo tos, kuria buvo šnekama vakaruose. Tyrinėjimams galėtų padėti žodynėlis, tačiau originalo netekimas, tai labai apsunkina. Daug mokslininkų abejoja žodynėlio autentiškumu.
sb, punskas.pl
[1] Zinkevičius Z. Jotvingiai ir jų kalba. Terra Jatvezenorum 2009, p. 29–32.
