Beskaitydamas istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ XV tomo 1 dalies straipsnius (leidinys pasirodys birželio pabaigoje), aptikau informaciją, kad tarp kunigų, nukentėjusių dėl 1863 metų sukilimo buvo ir Punsko bažnyčios statytojas klebonas Kazimieras Jonkaitis. Pasirodo, kad nedaug apie šį Punsko parapijos kunigą žinojome.
Vykstant sukilimui kun. Kazimieras Jonkaitis vikaravo Seirijų parapijoje. Caro valdžia jį areštavo už tai, kad procesijoje sutiko į Seirijus ateinančius sukilėlius, pasakė jiems prieš valdžią kurstančią kalbą bei priėmė sukilėlių priesaiką. 1865 m. liepos 31 d. lauko auditoriato sprendimu jam paskirta slapta priežiūra. Bausmė, palyginti, nedidelė. Antai Rudaminos vikaras Jurgis Dailidė už tai, kad sukilimo metu Rudaminos bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą, buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Sušaudytas netoli Vygrių, laukuose. Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio liudijimu, 1894 m. Vygrių gyventojai iškasė kun. J. Dailidės beveik nesupuvusį kūną ir palaidojo Vygrių parapijos kapinėse. Suvalkų lietuviai miesto kapinėse jam pastatė simbolinį paminklą.
Antrą kartą kun. Kazimieras Jonkaitis buvo nubaustas 1866 metais. Būdamas Prienų parapijos vikaru, jis atsisakė išklausyti žandarų puskarininkio žmonos išpažinties, nes ji buvo ištekėjusi už stačiatikio. Už tai nubaustas 10 rublių bauda.
Kazimieras Jonkaitis (Jonkajtys) gimė 1835 m. sausio 3 d. Šačkų k., Vilkaviškio par. Lomžos gimnazijoje baigė 2 klases. Į Tykocino kunigų seminariją įstojo 1855 m. Kunigu įšventintas 1859 m. rugpjūčio 30 d. 1859–1862 metais Pakuonio parapijos vikaras. Vėliau dirbo Seirijų, Prienų ir Liudvinavo parapijose vikaru.
Iš Lomžos vyskupijos archyvo dokumentų žinome, kad Seinų vyskupijos administratorius 1871 m. sausio 5/17 d. raštu informavo Suvalkų gubernatorių, kad Jonkaitis paskirtas Punsko parapijos vikaru. 1871 m. rugpjūčio 22 d. Punsko klebonas J. Šumavičius sudarė sutartį su vikaru K. Jonkaičiu dėl Punsko parapijos administravimo. 1871–1875 m. buvo Punsko parapijos administratorius (prie klebono J. Šumavičiaus). Po kun. J. Šumavičiaus mirties (1875 gruodžio mėn. 17 d.) kun. K. Jonkaitis paskirtas Punsko parapijos klebonu.
Valdyti parapiją K. Jonkaičiui nebuvo lengva. Nebuvo bažnyčios, klebonijos nei ūkinių pastatų, išskyrus medinį namelį, kuriame gyveno vikarai. Klebonas su patarnautojais gyveno nuomojamame name. Pirmiausia kun. K. Jonkaitis pastatė medinę kleboniją, kur įsikūrė klebonas su namų tarnyba bei vikarais. Vėliau K. Jonkaitis pasirūpino ūkiniais pastatais šalia klebonijos, parapijos kapines aptvėrė akmenine tvora.
1877 m. pradėta naujos bažnyčios statyba. Statybines medžiagas reikėjo suvežioti arkliais, nes geležinkelio linija Suvalkai–Trakiškės dar buvo nenutiesta. Kiekvienas ūkininkas privalėjo „nuo kolonijos“ atvežti po sieksnį akmenų ir po sieksnį žvyro. Kiekvienas iš jų turėjo duoti pinigų: samdinė merga pusę rublio, samdinys bernas po rublį per metus. Kiek privalėjo duoti ūkininkai ir kiti labiau pasiturintys asmenys – nežinia.
Bažnyčią projektavo du Suvalkų architektai: Galera ir Kulvičius. Prie statybos dirbo 12 mūrininkų ir 12 jų pagalbininkų. Darbus prižiūrėjo pats klebonas K. Jonkaitis ir du parapijos tarybos nariai – Punsko kaimo Andrius Tumelis ir Trakiškių kaimo K. Cibulskas. Kalkes degino Punsko žydas Taibė, o žvyras buvo vežamas iš Kreivėnų Venslauskų (dabar Jaskevičių) kolonijos. Dar šiandien ten yra išlikusios dvi didelės duobės. Plytos buvo gaminamos Šlynakiemio kaimo Šliaužio kolonijoje (kur dabar gyvena Makauskas). Ten būta gero molio. Bokštų kryžius nukalė Punsko kalvis vokietis Austrotas. Statybininkai buvo lenkai ir, atrodo, kad vietinių lietuvių nepriimdavo. Akmenys iš pradžių buvo skaldomi paraku, bet pasirodžius, kad tokie sienoms netinką, jie sudėti į pamatus. Medžius bažnyčios sijoms ir pastoliams imta iš Beceilų, kur jų labai storų būta. Bažnyčia buvo statoma kapinių ribose, todėl kasant pamatus aptikta žmonių griaučių.
Kun. Ignas Dzermeika yra pasakojęs vieną įdomų, su kunigu K. Jonkaičiu susijusį atsitikimą. Statybos meistras senu bažnyčių statymo papročiu prašė, kad kertinį akmenį įmūrytų koks nors pagyvenusio amžiaus parapijietis, nes tikėta, kad tai padaręs žmogus bažnyčios konsekravimo nesulauksiąs. Klebonas K. Jonkaitis pasijuokė iš tokio meistro sumanymo ir apsirengęs liturginiais drabužiais pats akmenį įmūrijo. Mirė po kelerių metų, nebaigęs statybos darbų.
K. Jonkaitis panaikino ne vieną parapijoje įsigalėjusį paprotį. Nuo senovės čia būdavusios trys duoklės elgetoms: per Kalėdas, per Užgavėnes ir per Velykas. Žmonės pavargėliams atnešdavo riekelę duonos, gabalėlį mėsos ir stikliuką degtinės. Nuo stikliuko elgetos pasigerdavę ir lazdomis mušdavęsi. Kunigas K. Jonkaitis išreikalavo, kad žmonės elgetų degtine nevaišintų.
Prieš mirtį kun. K. Jonkaitis dar spėjo nupirkti bažnyčiai tris varpus, kurie buvo nulieti Mlokovskio gamykloje.
Mirė jis 1881 m. balandžio mėnesį, po Jurginių atlaidų, eidamas 46-uosius metus. Laidotuvės vyko laikinoje šventovėje (kluone) prie statomos bažnyčios. Velionio atsisveikinti suvažiavo 33 kunigai iš viso dekanato. Pamokslą prie karsto pasakė kunigas Žvaigždžiūnas.
Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje.
sb, punskas.pl
