„Punskas buvo nedidelis štetl – žydiškas miestelis, apsuptas gražių pievų, turtingas skurdo. Jame gyveno apie 70 žydų šeimų, kartų kartom prisirišusių prie menkos žemės ir prie savo ramaus, nuoširdaus gyvenimo.“ Taip apie prieškarinį Punską rašoma žydų kalba Niujorke išleistoje knygoje.
Punsko pakrašty, prie kelio Ramonų kaimo link, yra Punsko žydų kapinės, tiksliau – jų likučiai. Jos nedidelės, keturkampio formos. Iš visų pusių jas supo akmeninė siena, kurios dalis, platinant kelią po Antrojo pasaulinio karo, buvo nugriauta.
Kapinių įkūrimo data nėra žinoma. Pirmosios laidotuvės čia įvyko dar tais laikais, kai Punskas turėjo miesto teises. Seniausias užsilikęs kapinių antkapis yra iš 1712 metų.
Macevomis vadinami žydų antkapiai buvo akmeniniai, dažniausiai arkos formos. „Paminklo viršuje buvo iškalamos dvi hebrajiškos raidės P ir N (hebrajiškai po nikbar, liet. „čia ilsisi“).“
Visų Punsko žydų antkapių įrašai yra hebrajų kalba. Juose įrašytas mirusiojo vardas ir tėvų vardai. Mirties data pateikta pagal žydų kalendorių. Paminklo apačioje yra iškaltos 5 raidės hebrajų kalba. Jomis prasideda Biblijos žodžiai: „Tegul jo siela būna amžinai gyva.“
Ant seniausio antkapio parašyta: „Čia ilsisi jis, mano mokytojas, Toros žinovas, Rabi Jisrael, s. mano mokytojo R`Azrieliaus. Tegul atminimas šio išminčiaus būna palaimintas, mirė 1828 metų dieną 28 mėnesio Ijar.“
Žydai kapų nepuošdavo gėlėmis, o dėdavo ant jų įvairaus dydžio akmenėlius.
Dauguma Punsko žydų kapinių antkapių buvo paprastos formos, be papuošimų, kas liudija, kad čia gyvenantys žydai buvo nepasiturintys.
Antrojo pasaulinio karo metu kapinės labai nuniokotos. Vokiečiai vertė vietos gyventojus naikinti akmeninius antkapius. Po karo išliko jų tik apie 20.
Po karo kapinės nyko pačios, nes nebuvo kam jų prižiūrėti. Punske neliko nei vieno žydo. Laikui bėgant, jos apaugo medžiais ir krūmais.
Iš žydų kapinių pavadinimo kapų namai (hebr. beit kvarot) matyti judaizmo siekis, kad amžinojo poilsio vieta kuo ilgiau išliktų. Mirusiojo lietimas ir jo ramybės drumstimas žydams buvo (ir yra) nepriimtinas. Išimtinai, kai palaikams gresia pavojus, galima perkelti juos į kitą vietą. Nupjauti ant kapo augantį medį leidžiama tik tada, jei jis kelia grėsmę antkapiui. Panaudoti tokią medieną savo reikmėms draudžiama. Negalima kapinėse nupjauta žole šerti gyvulių.
Žydų kapinės atrodydavo netvarkingos, nes ten buvo draudžiama bet ką daryti. Kapinėse nebuvo galima valgyti, gerti, miegoti, garsiai kalbėti, eiti per kapines, norint susitrumpinti kelią.
