Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius paskelbė dešimties asmenybių, sukakčių ir reiškinių metais. Tarp šių asmenybių yra ir kun. Jurgis Pabrėža.
Kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža OFM gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Lenkimų parapijoje, į šiaurę nuo Palangos. Jo tėvai Jonas Pabrėža ir Rožė Baužinskaitė-Pabrėžienė buvo laisvi nuo baudžiavos ir valdė 30 ha ūkį. Pabrėžų šeima užaugino 7 vaikus – 3 sūnus ir 4 dukteris. Sūnų Jurgį tėvai nusprendė išleisti į mokslus ir tai rodo, jog tėvai gyveno ne tik pasiturinčiai, bet ir vertino išsilavinimą. Pasimokęs septynerius metus Kretingos mokykloje, 1792 m. Jurgis Pabrėža išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Kunigas Viktoras Gidžiūnas apie J. Pabrėžos studijas VU rašo: „Kokius dalykus Pabrėža studijavo, mums pasako M. Valančius. Jis rašo, kad „Pabrėža, nuvažiavęs į Vilniaus Akademiją, mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Šv. Rašto“. Iš to matyti, kad Pabrėža domėjosi moraliniais mokslais, nors kunigu jis tada nesiruošė būti.“
Tenka pažymėti, kad Jurgis Pabrėža augo ir brendo gana neramiais Abiejų Tautų Respublikai laikais. Pirmasis valstybės padalijimas 1772 m. dar nebuvo labai skausmingas gyventojams. Žemaitijoje laisvieji nuo baudžiavos ar kilmingi bajorai buvo gana patriotiškai nusiteikę, išsaugoję ir vertinę protėvių kalbą. Valstybę dar buvo bandoma gelbėti teisinėmis priemonėmis. Istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė teigia: „1773 m. spalio 14 d. Abiejų Tautų Respublikos seimo sprendimu buvo įkurta Lenkijos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bendra švietimo sistemos organizavimo ir priežiūros institucija – Edukacinė komisija. Tai buvo pirmoji švietimo ministerija su Apšvietos epochos subrandintais visos valstybės stiprinimo ir reformavimo siekiais, <…> pabrėžiant už valstybės likimą atsakingo patrioto-piliečio ugdymo svarbą“. 1791 metais, gegužės 3 dieną, seime patvirtinta Konstitucija, deja, nepadėjo išsaugoti valstybės savarankiškumo. 1793 m. įvyko antrasis ATR padalijimas, o po metų prasidėjo generolo Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. 1794 m. sukilime dalyvavo ir daug Vilniaus universiteto studentų, tarp kurių buvo ir Jurgis Pabrėža. Pralaimėtas sukilimas ir trečiasis valstybės padalijimas 1795 m. pakeitė daugelio jaunų žmonių likimus. Nebelikus galimybės ginklu priešintis ir saugoti savo valstybę, tautą, buvo intensyviai imamasi ūkinės veiklos, siekiama mokslo, dvasinio tobulėjimo. 1794 m. po sukilimo numalšinimo J. Pabrėža nebegrįžo studijuoti į Vilniaus universitetą, bet įstojo į Varnių kunigų seminariją. 1796 m. vyskupas Steponas Giedraitis jį įšventino kunigu. Pirmoji jo, kaip kunigo, tarnystės parapija buvo Šiluva ir jau ten Jurgis Pabrėža pagarsėjo savo pamokslais ir meile artimui. Vėliau, tarnaudamas Plungėje ir Kartenoje, ėmė intensyviai tyrinėti augalus, ypač jų vaistines savybes, rašė ne tik mokslinius botanikos, medicinos veikalus, bet ir gydė žmones. Pirmuosius savo darbus rašęs lenkiškai, paskui žemaitiškai, Jurgis Pabrėža tapo botanikos ir medicinos lietuviškų terminų kūrėju, parašiusiu pirmuosius šių mokslų veikalus lietuvių kalba. Jis yra ir pirmojo lietuviško geografijos veikalo autorius.
Tenka pažymėti, jog iš Žemaitijos buvo kilę gana daug XIX amžiaus pirmos pusės Lietuvos šviesuolių: Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Dionizas Poška, Antanas Klementas, Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozas Arnulfas Giedraitis, Silvestras Valiūnas, broliai Kiprijonas ir Kajetonas Nezabitauskiai, Jurgis Plateris, Kalikstas Kasakauskis ir kiti. Be tiesioginių savo pareigų, jie tyrė Lietuvos istoriją, gimtąją kalbą, rašė gramatikas, žodynus, kūrė mokslinius ir grožinius veikalus. 1817 m. Jurgis Pabrėža tapęs Kretingos Pranciškonų ordino vienuoliu, tretininku, galėjo daugiau laiko skirti mokslams. Vienuolyno vyresnybė, įvertinusi tai, kad J. Pabrėža gerai mokėjo lotynų kalbą ir buvo puikus gamtos mokslų specialistas, paskyrė jį dirbti Kretingos pranciškonų mokykloje mokytoju. Tuo metu jis parašė moksleiviams lotynų kalbos ir geografijos (žemaitiškai) vadovėlius. Ne veltui Viktoras Gidžiūnas teigia: „Pabrėža priklausė tai susipratusių žemaičių grupei, kurią XVII a. gale išauklėjo Aukščiausioji Lietuvos mokykla Vilniuje. Jis ne tik kalbėjo, bet ir mokė, pamokslus sakė, botanikos ir medicinos veikalus rašė kretingiškių žemaičių tarme. Vienas jo draugas lenkas ar sulenkėjęs lietuvis jam kartą pastebėjęs, kad nesą prasmės gaišinti laiką rašant lietuviškai medicinos ir botanikos veikalus, nes daug esą puikios šios srities literatūros lenkų kalba. Pabrėža jam atsakęs: „Kam tie lenkai gaišina laiką ir rašo lenkiškai: juk tiek daug yra puikios tos rūšies literatūros vokiečių ir kitomis kalbomis.“ Tenka pažymėti, kad Dievas Jurgį Pabrėžą apdovanojo ir dar vienu talentu – tapytojo. Yra išlikęs jo tapytas Šv. Mergelės Marijos paveikslas. Taip pat yra užfiksuota, kad jis tapybos yra mokęs ir kitus.
Mirė Jurgis Pabrėža Kretingos vienuolyne 1849 m. spalio 30 d. vakare, suspėjęs dar pagelbėti tą dieną pas jį atvykusiems ligoniams ir pasimeldęs Dievui. Jis nugyveno gyvenimą taip, kaip ir buvo užsibrėžęs: „Kunigo šventumas reikalauja būti ne tik be žymaus nusikaltimo, bet ir be mažiausio. Kunigui reikia turėti gerą vardą. Kartu jautriai ir stropiai jį saugoti, nes blogas kunigo vardas užmuša sielas. <…> kunigas privalo turėti savo širdyje Dievo ir artimo meilę, kad šventu uolumu bei stropumu galėtų žadinti ją žmonių širdyse; būti visiems bendrai ir kiekvienam atskirai tėvu ir broliu. Pirmiausia rūpintis jų sielų išganymu, bet kartu padėti ir kūno reikaluose“. Dvasininko, mokslininko, Lietuvos patrioto Jurgio Pabrėžos šlovė neišblėso per šimtmečius. Jo atminimas ypač gyvas Kretingoje, kur jis gyveno ir yra palaidotas kapinėse, esančiose šalia Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios. Ant jo kapo 1933 m. pastatyta koplytėlė. Prieškariu buvo pradėta jo beatifikacijos byla, tačiau sovietmečiu viskas uždrausta. Vis dėlto žmonėse išlikęs gyvas tikėjimas Jurgio Pabrėžos šventumu, prie jo kapo beveik nuolat šviečia degančios žvakelės. Jo vardu Kretingoje pavadinta gatvė, gimnazija, pastatytas paminklas. Jo asmenybė ir veikla yra susilaukusi mokslinių tyrimų tiek Lietuvoje, tiek ir JAV. Jurgio Pabrėžos rankraščiai, deja, išblaškyti po įvairias kolekcijas. Didžiausia jų dalis saugoma Vilniaus universiteto, Kauno viešojoje ir Kauno technologijos universiteto bibliotekose. Kaune prie VDU Botanikos sodo esanti gatvė dar 1933 m. pavadinta Jurgio Pabrėžos vardu. Žemės sklypą, pažymėtą dabartiniu adresu J. Pabrėžos g. 1, prieškariu poeto Maironio sesuo padovanojo Vilkaviškio vyskupijai ir ten įsikūrė Šv. Elzbietos seserų kongregacija, kuri yra viena Pranciškonų ordino vienuolijos atšakų.
Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė
Šaltiniai
Mindaugas Balkus „Kauno gatvėvardžiai 1918–1940 m.“
Viktoras Gidžiūnas „Šv. Ambroziejus Pabrėža – šv. Pranciškaus dvasios sūnus“
Vincas Maciūnas „Vilniaus universitetas ir lietuviškasis XIX amžiaus pradžios sąjūdis“
Ramunė Šmigelskytė-Stukienė „Kelyje į valstybės stiprinimą: švietimo sistemos pertvarka Abiejų Tautų Respublikos reformų kontekste (XVIII a. 8–10 dešimtmetis)“
Vilniaus galerija. Pranešimas spaudai „Lietuviškasis da Vinčis Jurgis Pabrėža, suderinęs mokslą su tikėjimu“
Visuotinė lietuvių enciklopedija
