Vestuvės buvo, yra ir bus vienas svarbiausių žmonių gyvenimo momentų. Punsko ir Seinų krašto tautosakoje yra įvairių pasakojimų apie pabrolius, pamerges, piršlį ir svočias bei kaip buvo ruošiamasi šiai šventei. Keletą įdomių istorijų užrašė mūsų krašto etnografė Aldona Vaicekauskienė. Pasiklausykite.
sb, punskas.pl
Turtingiausi gaspadorai vestuvęs keldavo nuo antradienio iki penktadienio. Šeštadieniais ir sekmadieniais buvo uždrausta tai daryti. Jeigu piršlys nesurasdavo turtingos merginos savo parapijoje, tai ieškodavo kitose parapijose. Grožis merginos ar vyro nebuvo svarbus. Dažnai iki piršlybų jaunikiai niekados nebuvo susitikę ir vienas apie kitą nieko nežinojo. Tai abiejų vaikų tėvai sutardavo apie vestuvę ir pasogą (kraitį). Kartais pasitaikydavo, kad prieš tokį susitarimą blogiau gyvenantis ūkininkas, iš kaimynų „pasiskolindavo” gražesnį arklį, karvę ar net penimį, o po susitarimo gyvulius grąžindavo savininkams. Taip pat tekdavo skolinti žiedus, batus ar drapanas „ba tokiems niekniekiams kaškada buvo pinigų išlaiscie”. Tai darydavo abi pusės iki XIX a. pabaigos. Pasitaikydavo panašių atvėjų ir vėliau.