Pandemija pandemiju, alia artėjancų Kalėdų šventių nuotaikos, atrodo, nesugadzis joki apribojimai. Liepta mumiem be raikalo nevažinėc, nelandzoc po krautuves ir in svecus, o mes vis ciek savo darom. Pylna mūs visur, ba gražausios metuose dzienos ne už kalnų. Ir kap ca jom nepasruošus?

Žuvų raikės, be sūros silkutės Kūcų nebus, be aguonų pyrago ir saldzų lazankų net nemisnam sėsc prie stalo. O šito visko nebus, jaigu neužaisim in krautuvį. Jau dairomės ir žūrom, kur pigiau, kvapniau ir gražau maistas atrodo. Jei kų galim jau nuspirkc, tai kraunam in kašus ir tįsiam namo. Žūrinc in savi iš šono, atrodom kap tus Kevinas iš kultinio filmo, be katro dauguma jau neįsivaizduojam Kalėdų (nor gal ciek pac acirastų priešinykų, katriem šitas filmas ingrisis iki gyvo kaulo – rodo jį jau 30 metų!).
O aš neįsivaizduoju Kalėdų be saldzai gardaus gvazdzikucų, anyžaus, mandarinų ir apelsinų kvapo. Oi, kap skanu an liežuvio, prisminus mamos kepamus aguonų vyniocinius… Ne ciek jų norėdavosi valgyc, kiek pavuoscyc. Ir kad, kvaraba, visadu mamai išaidavo! Ir kur tos sakmės paslapcis? Nei suguldavo, nei sudegdavo. Kepdavo iš anksto, o stovėdavo kelias dzienas ir perpjautas toks skanus, lyg būtų cik vakar iš pečaus ištrauktas.
Prašnekus apė pyragus, raikia paminėc gana naujų mūs krašti madų. Jau no kelių savaitių feisbukas lūžta no nuotraukų su imbieriniais pyragucais. Žūrėk, tai viena moteriškė paskvolina, kokių eglutių prikepė su vaikais, tai kita parodo, kad žvaigždukių prilipdė. Tai iš Vakarų atėjus mada. Da prieš dešimc metų mažai kas juos kepė, o dabar kur cik auga vaikai, tį bent kelias savaites prieš Kalėdas moteriškės su vaikais kepa cinamonu kvepiancus pyragucus. Sako, kad raikia laikycis savo tradicijų, alia nepasakysiu, kad šitas paprocu virstancis veiksmas yra blogas. Mano galvu, priešingai. Jeigu pažūrėsim, kokiais laikais gyvenam, kap, mėgydami pristabdzyc gyvenimus, vis ciek da per graita stumdami kasdzienybį prisvercam paskyrc pora valandukių linksmai pasiterblyc imbierinėj tešloj. Tokia jau teisybė, kad labai sani paprocai aina in užmarščį, ba neisilaiko amžų bėgin ir in jų vietų ateina kažkas naujo. Cikrausia su visom tradicijom buvo panašai, tai lyg ir natūralus besisukanco gyvenimo rato ciklas. Tegu būna tep, kap yra ir vuoscykim, kas kvepia skaniu augancų kartų juoku.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl