Šiurpilyje sklando „Miegančios kariuomenės“ legenda. Joje pasakojama apie ūkininką, kuris anksti rytą atsikėlęs nuėjo į ganyklą arklių ieškoti. Beieškodamas sutiko žmogų. Jis paklausė: „Ar jau laikas?“ Ūkininkas, manydamas, kad tai vienas iš jo kaimynų klausia, ar laikas keltis, ėmė ir atsakė: „Dar reikia truputį palaukti“. Nepažįstamas žmogus prabilo: „Nelaimingas žmogeli, kodėl tu pasakei, kad dar reikia palaukti? Jeigu tu pasakytum, kad jau laikas, tai iš po žemės išeitų užkeikta kariuomenė ir mūsų tėvynei laisvę iškovotų. Bet kadangi tu pasakei, kad reikia dar palaukti – ta kariuomenė turės laukti, kol ateis jos valanda“. Po šių žodžių žmogelis dingo, o kaimietis, numojęs ranka į savo arklius, parbėgo namo visiems papasakoti, ką matė ir girdėjo. Žmonės stebėjosi jo pasakojimu, tačiau laukė valandos, kada ta kariuomenė išlįs iš po žemės ir eis vaduoti šalies[1].
„Legendoje apie pilies griuvėsius ant Šiurpilio ežero kranto“ pasakojama, kad tais laikais, kai dar nebuvo kryžiuočių, šioje pilyje gyveno lietuvių kilmės kunigaikštis, o ežero dugne gintariniuose rūmuose viešpatavo žalčių karalius, kurio žmona buvo Eglė – kunigaikščio duktė. Čionykščiai keli aukšti kalnai slepia ne tiktai pasaką apie Eglę žalčių karalienę, bet ir apie gražiąją mergelę, užkeiktą šiuose kalnuose[2].
Dar viena legenda, kuri vis dar gyva Lenkijos lietuvių lūpose, pasakoja apie ūkininką, važiavusį iš Suvalkų turgaus pro Šiurpilį. Netikėtai užklupo jį didelė migla. Gerai nematydamas, kokiais suktais keliais jį arklys veda, žiūri, kad prieš jį atsivėrė Šiurpilio piliakalnis. Išsigandęs pradėjo ieškoti vietos, kur būtų galima apsisukt su vežimu ir keliaut namo. Netikėtai pamatė priešais miegančius šarvuotus karius su ginklais. Vieną iš jų pažadino. Staigiai pašokęs karys paklausė: „Tai ką, jau reikalingi mes Lietuvai?“, o žmogelis jam pradėjo pasakot apie savo bėdas, jog važiuodamas iš turgaus paklydo. Karys nieko nelaukdamas griebė už ginklo ir nuėjo apsidairyti. Grįžęs ūkininkui sako: „Dar ne metas mums kilti į kovą, mes dar galim pailsėt“. Tai išgirdęs atsigulė šalia miegančių karžygių, bet tuoj pabudęs žiūri, kad jis sėdi savo vežime.
Be legendų ir padavimų, galima pasiklausyti stebuklingų pasakojimų. Šalia Eglynėlio krantų žemę dirbantys žmonės kalbėdavo, kad buvo galima išgirsti jame nugarmėjusios bažnyčios varpų aidus arba iš žemės sklindantį tautinės tapatybės atsisakiusio žmogaus balsą, kuris penkis kartus šaukia: „Žmogus nežino nei laiko, nei valandos. Per tris dienas jis turi Šiurpilio ežere nuskęsti“.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
[1] Jonas Trinkūnas „Lietuvių išminties knyga“. Vilnius: Forest Park Group, 2015, p. 179.
[2] Bronius Kašelionis „Dainava: Seinų kraštas (Istorija, kultūra, žmonės)“. Vilnius: DABA, 2002, p. 24.
