Siaubo istorijų mūsų krašte netrūksta. Tokių galima iškasti kiekviename kaime. Iš viso nėra tokios vietos žemėje, iš kurios nebūtų išėjusi kažkokia neaiški ir sunkiai paaiškinama istorija. Tokių kiekvienas žodis kelia vis didesnį per nugarą prabėgantį šiurpą. Lapkričio tamsuma, rodos, stumte stumia pasidomėti turiniu, per kurį sunku akis užmerkti miegui. Sakoma, kad geriau nelįsti ten, kur artėjama prie dvasinio pasaulio. Mat, galima prisišaukti ir nelabąjį.
Mūsų kultūra labai susijusi su anapusybe. Nemanau, kad klysčiau, jeigu teigčiau, kad visų tautų kultūra stipriai remiasi, pavadinkime, ant šios ir anos erdvės pamato. Visgi gimimas ir mirtis, tai žmogaus gyvenimo siūlo du galai, kur vienu kažkas prasideda, o kitu baigiasi. Tad ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu skatino mąstyti apie neapčiuopiamus ir neregimus dalykus. Mąstymas perskrosdavo viso žemiško gyvenimo prasmę. Nesu vienintelė, kuri iš senelių lūpų girdėjo įvairiausių istorijų, kuriose persipindavo du pasauliai. Taip ir augome, suprasdami, kad čia, žemėje, gali įvykti gyvųjų susitikimas su mirusiųjų dvasiomis. Ir nepriklausomai nuo to, ar tu tiki tuo ar ne, niekada nežinai, ką tavo akys vieną dieną užmatys arba tavo ausys išgirs.
Šiurpą keliančias istorijas užrašinėjo Juozas Vaina. Jis tokius pasakojimus rinko dar tada, kai tikrai būdavo gyvas ir dažnas žmonių pasikalbėjimas apie įvykusius susitikimus su anapusybės dvasiomis ar keistomis būtybėmis. Vienus įdomesnių išrinkau iš knygos „Nuo Punsko iki Seinų“ (1999 m.) Jai daugiau kaip dvidešimt metų, bet su jos turiniu ne visi esame susipažinę. Tad naudinga paskaitinėti apie dalykus, kurių panašumo galima ieškoti ir savo šeimos istorijose.
PARĖJUSI MOČIUTĖS SIELA
1945 metais Damnioki saulai laidzancis iš giros išėj Jončų močutės siela su tuoj pacu pajuosti, kų buvo palaidota, ir aina namo. Kap jau buvo cies vartais, vaikai užsistūmė duris. Ji, praėjus vartus, nuvėj an tvarto, kur saniau gulėj. Tėvai, grįžį iš Rytprūsių, viskų iškrėtė, bet nieko nerado.
Antanas Jončys, Damniokas, 1950 m.
MIRUSI UOŠVĖ PAREINA NAMO
Pasiprašė kaimynas evangelikas mergų iš Zovados, kad ji per šventes prižūrėtų namus ir jo gyvulius, o patys išvažau pas gimines. Sako:
– Apžūrėjau gyvulius, prikūrinau ir atsiguliau. Vėlai ateina vuošvė (mirusi), vaikščioja, plauna puodus. Pilkas andarokas buvo. Padirbėjo ir išėjo pro duris. Ciek baimės buvo, kad neklausk.
Grįžo ūkinykai ir klausia, ar gerai buvo. Ji visa pasakoja, kas buvo.
– Tai aš pamiršau pasakyti, kad nieko nedaro ir iki metų vaidenasi.
Kunigas pasakoj, kad pas mus, katalikus, birmavonė trukdo dvasioms vaikščioti.
Pranas Januševičius, Soželkos, 1966 m.
MIRUSI MOTINA PAREINA NAMO
Trakiškėj iš kapų mama namo paraina. Saulai nusilaidus šuoj išaina iš namų ir aina per kapines, o grįžta atgal vuodegu limendamas, nor niekam nieko nemacyc. Durės būna uždarytos. Girdėc, kap stūmų atstuma. Katė, ir toj, kap ta saba ineina, patempia kuprą. Tėvukai gyveno kamaroj, ir ciej pasdarė krūkų iš akėcvirbalio. Užkabina tas duris iš viduro. Tai kap krastera tas duris – brinkc ir atsidaro, ir jau vaikščoja pas tėvukus.
Sasuoj su mergu gulėj svirni.
– Kode pas mus nigdi neateina?
Kitų vakarų ateina svirnan. Aha, jos paduškas po pažasti ir stubon.
Tėvas nuvėj pas kunigų ir pasakoja. Tas sako:
– Nėra tep bloga. Dūša raikalauna graitos pagelbos. Duokit an mišų ir atpoteraukit ražančų.
Mojaus mėnasin poteravom litanijų. Prasdarė durės. Žangė ji per duris, o mes kap poteravom, tep poteravom. Pastovėj, pastovėj, išėj ir daugiau neatėj. Kap išaina, durų neuždaro.
Jurgis Vaznelis, Valinčiai, 1964 m.
