Jurgita Stankauskaitė. Grybų jau gal nėr, nor galiu ir meluoc…

0

Grybų karalių laikas aina in pabaigų. Norėtųsi pasakyc, kad jau ir pasbaigis. Lygtais niekas neina in giras, ba jau neranda grybų. Macyc, šalta ir žmonėm, ir grybam. Nesu jų mėgėja, bet karc no karto tį ko biskį apė juos paskaitau. Taigi nepakenks. Pakenkc gali cik cinkamai neparuoštas grybas. O ca jau visai kitas dalykas.

Sakoma, kad lietuviai no neatmenamų laikų valgo grybus. Mat, pas dzūkus daugiausia su jais tradicinių valgių prigalvota. Girų apsupci žmonės valgė tų, kas arcausia ir daugiausia auga. Netyča dažinojau, kad apė grybų valgymų Lietuvoj rašyta jau keturoliktan amžuj. Istorikai minėjo briedzukus – tokių grybų rūšį. Rašė, kad pac Jogaila jais mėgavosi. Tų briedzukų Dzūkijoj mažai augo, o jų giminaicų, bobausiais vadzinamų, dzygo galybės ir ne pavasarin, o in rudenį. Visgi pacys dzūkai jų nelabai valgė. Daugiau pardavinėj. Vadzino juos smarškom. Nieko keisto. Pažūrėjus in juos, baisiai susraukį. Bent jau aš tep analizuoju, isivaizduodama pavadzinimo kilmį iš slavų. Marcinkonyse žmogus pasakojo: „Traukia mani, labai gražos jos, kap randzi, tai grožis tų smarškų. Daugiausia jos, kur būna iškirsta ir kap šitoj pracivna miškinė žolė, tai kap randzi – guzukas išsikišis iš žolių. Sakydavo, jei yra smarškų, tai, girdzi, bus ir grybų, ir viso miškan jau bus.“

Tadu, kap Dzūkijos kraštų buvo užėmį lenkai, dzūkai acimena, kad būtent jiej labai tas smarškas mylėj. „Šmarškos – brangiausi grybai buvo prieš karų, gi trisdešimc devintais prasdėjo karas, po lenkais gyvenom, tai labai juos pirko, gal kur siuntė užsienin.“ Pasirodo, kad jiej buvo brangūs, ba juos naudota kap vaistus no sąnarų skausmo (sudzovytas šmarškas užpildavo arielku ir trindavo kojas). O sovietmecu mainydavo in pašarinius miltus gyvuliam. Daugumoj juos pardavinėj dzovytus. Moteriškutės, katros pramokdavo juos pagamyc, pasakojo, kad cik trissyk pervirtus buvo galima valgyc, pagardzytus cibuluku: „Kap randzi, tai kotukų nupjovei, išplovei ciktai žames, kad nebūt žamės ir tris kartus raikia vyrc. Jau paskui išsunkei ir tadu jau pilnumoj smožyc. Su aliejum, labai skanu, su svogūnėliais.“

Ik šandė Dzūkijoj išliko šmarškavimo tradicija, kadu ateina jų rinkimo laikas. Rodos, šįmet šita grybavimo tradicija švenca trisdešimtmecį ir intraukta in Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadų.

Sako, kad ne visur jiej auga, ba ne kiekviena žamė jiem pacinka. Šįmet pas mus prie daržalio užaugo. Žūrėjau išvertus akis, ba ankscau tį jų neteko macyc.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnis„Gilyn į dievišką gelmę“ Punske
Kitas straipsnisRusija kariuomenę modernizuoja sparčiau, nei dažnai manoma

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia