Brangus dzienorašči,
aplaidau tavi biskelį. Rašau, kadu papuola, kap prismenu, kad tu da tį kur guli po padušku. Aha, guli, alia cik filmuose. Anais čėsais buvai prispaustas kitų sąsiuvinių, o šitais sunku tavi rasc komputero atmincies stalčukuose.
Kų cik perėjo Velykos. Šventė kap šventė. Man nieko ypatyngo. Tep jau yra. Da, kad būtų buvį šilta, tai gal būt ir norėjįsi jas švęsc. Acimeni, kap sėdzinc prie stalo muši margucus su visu šaimynu ir žūrai, katris tais metais bus sciprausias, o už lango laidzasi sniegas, varva no stogų, švieca akis duranci saulė, katros spinduliuose pūrtosi an balukės plaukiojancos laukinės ancys? Suvalgai kiaušinius, usigardzuoji gautu čakuladuku ir lauki, kadu suvažuos giminės. Šįmet buvo čudniau.
Prieš šventes, kap pasaulį suparalyžavo užėjus koronaviruso pandemija, žmonės, atrodo, pametė galvas dėl… mielių. Iš pradzų misnau, kad cikrai visi žada usidaryc namuose, per katrų kaminus rūks šviežos duonos kvapas. Jau ca tep pagražinau visų vaizdų, alia suprask – ironizuoju. Pacikimi šalciniai man pranešė, kad pirmom dzienom po pandemijos paskelbimo, kadu buvo liepta žmonėm likc namie ir niekur neic, cikrai kaimai ir miesteliai buvo tušči. Sakė, kad Pūnckas tep dzienų atrodė, kap ir nakcu. Tušča, norbi šok an viduro asfalto. O paskui žmonės vėl pradėjo aic. Racau, alia aic in krautuves. Sykį, stovėdama palei mašinų, nugirdau rėkiancų moteriškių šnektų: – „Neradai mielių?!“ – viena klausia – „Ne! Lakiu pas mročekų ieškoc!“ – jai atsakė kita, kap cik spėdama kojom dėscyc. Tuom pacu čėsu suscikau pažįstamų linksmų moterukį ir klausiu jos: „Kas ca su tom mielėm visiem? Ar ca tep visadu buvo, ar cik dar kepc pradėjo?“ O toj iš juoko neatlaikius sako: „Aš tį žinau?! Nesuprantu. Bobos sudurnavojo!“ Ir kad nebūtų – šitos istorijos nesusmisnau. Tai buvo 2020 metų balandzį, kiba aštuntų arba devintų dzienų.
Apė tas mielas šnekėjo net ir internetas. Net krautuvės ėmė rašyc skelbimus: „Turim šviežų mielių!“ Nesiderina man du dalykai. Atrodzytų, kad žmonės ėmė daugiau kepc namie, alia krautuvės kasdzien adarytos ir kasdzien jose ateina ir perka duonų, pyragucus. Tep ar tep, valgyc raikia, tai tenka nuveic ir apsipirkc. Racau, alia gi raikia. Netgum tas, kų rėkė, kad mielių neranda, kožnu rozu pamatau krautuvėj landzojancas. Ca gal kap su tais pavydzincais vienas kitam kaimynais – vienas išėj in laukus drapakuoc, tai, žūrėk, jau ir kitas subinėj kojas inlaidis lakia.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Ir aš tep misnu. Šaunuolė.
Gerb.Jurgitos labai turtingas žodynas,o dar pridėjus dzūkų tarmę ir šiandienos gyvenimo įvykių puikų regėjimą, sukuria puikų straipsnį. Tad, punskiečiai turi dar vieną gabią rašytoją.Sėkmės, Jurgita!