Kviečiame į poezijos ir muzikos renginį
Į ŽODŽIO MĖLYNĄJĮ KALNĄ.
Susitikime spalio 14 dieną (antradienį) 18 val. Vilniuje, Rašytojų sąjungoje (K. Sirvydo g. 6).
Šis renginys skirtas paminėti poeto Antano Kalanavičiaus 80 metų jubiliejų.
Aktorius Ignas Ciplijauskas skaito eilėraščius iš naujos poeto Antano Kalanavičiaus knygos „Į žodžio mėlynąjį kalną“, kartu atlieka ir labai originalias savo sukurtas muzikos kompozicijas.
Aktorius Martynas Mockevičius skaito tekstus apie poeto gyvenimo patirtis – nuo rugiagėlės žiedo iki giesmės žvaigždynuose belaikės, savo kūrybos dainas atlieka multiinstrumentalistas, dzūkodelikos žanro pradininkas Rokas Kašėta.
Renginyje dalyvaus ir kūrybinis knygos kolektyvas:
Knygos sumanytoja ir sudarytoja Perpetua Dumšienė,
knygos kaligrafinių iliustracijų autorius dailininkas Albertas Gurskas.
Pakvietėme dalyvauti ir rašytojus, kurie rūpinosi Antano Kalanavičiaus knygų parengimu bei leidyba – Valentiną Sventicką, Rimvydą Stankevičių, dailininkus Viktoriją Daniliauskaitę, Petrą Repšį.
Prisiminimais dalinsis Antano Kalanavičiaus kurso draugai – rašytojas Bronius Kašelionis, lituanistė Angelė Valienė.
Renginio metu bus galima įsigyti ir knygą „Į žodžio mėlynąjį kalną“.
Renginio dalyviams bus įdomu pajusti – ar kai kurie literatūros kritikai buvo teisūs, jaučiantys čiurlionišką poeto Antano Kalanavičiaus kūrybos dvasią. Pirmasis naujos knygos eilėraštis „Žemės laimė spindulinė“ yra įkvėptas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo REX. Labai vizionieriškas, atveriantis pasaulių kūrimo erdves.
Čiurlioniška dvasia minima ir poeto laiškuose būsimai žmonai, rašytuose iš jo tėviškės Sapiegiškės, esančios Varėnos rajone:
… Matai, laišką rašau prieš tą savo amžinybės pajautimą… Taigi gyvenam tarp tų nenusakomo liūdesio ir pasiutusio ilgesio kalvų, miškelių ir vieškelių žvyruotų… Viskas plaukia lyg pro šalį, ir nežinai, ar čia tu, ar žvaigždžių daina… Čia labai gerai išryškėja čiurlioniška dvasia. Tokiu metu lauki kažko ilgo ir nepabaigiamo…
Apie Antaną Kalanavičių
Antanas Kalanavičius (1945–1992) originalus lietuvių poetas. Nuo pirmosios knygos „Ne akmenys guli“ pasirodymo (1994 metais) praėjo trisdešimt metų. Per tą laiką Lietuvos visuomenė jau susipažino su poeto kūryba, skaitytojams žinoma ir Antano Kalanavičiaus gyvenimui bei kūrybai skirta knyga „Dulkėto erškėčio ugny“ (autorė Perpetua Dumšienė). 2015 metais pasirodė Antano Kalanavičiaus eilėraščių rinktinė „Dvi saujos laiko“. Visas minėtas knygas išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Sukurta įvairių radijo laidų, televizijos filmų. Poeto kūrybą literatūros vakarų cikle „Poetai ateina“ daugelyje Lietuvos miestų pristatė aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas. Unikalų spektaklį „Nedingęs: Teatrinis pasivaikščiojimas po poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimą ir kūrybą“ sukūrė teatras „Labas“. Aktorius, poezijos skaitovas Ignas Ciplijauskas, pajutęs su poetu gilią dvasinę giminystę, sukūrė įspūdingą eilėraščių skaitymo dramaturgiją kartu su džiazo ir improvizacijos įžymybėmis – saksofonininku Petru Vyšniausku ir perkusininku Arkadijumi Gotesmanu.
Antanas Kalanavičius tituluotas paskutiniu lietuvių poezijos pagoniu, nuošalės poetu, kalbos alchemiku.
Norėdami paminėti poeto jubiliejų, subūrėme kolektyvą, kurio visi nariai dirbo be jokio atlygio, įkvėpti poeto ištikimybės savo pašaukimui ir jo brangintoms vertybėms.
Kaip grįžt į savo / Žodžio mėlynąjį kalną, / Tenai širdis jau / Amžina žvaigždžių akimirka – šios eilutės ir bus knygos raktas. Knygos pavadinimas „Į žodžio mėlynąjį kalną“ atspindi nuolatinį poeto augimą, ištikimybę poeto pašaukimui, pagarbą žodžio kuriamajai galiai.
Mėlyna… Žmonėms, kurie yra nors šiek tiek domėjęsi ezoterika, žinoma, kad spalvų skalės simbolikoje ši spalva simbolizuoja šventumą, dvasinį gyvenimą. Mėlyna spalva valdo V čakrą, iš kurios išeina žodžiai.
Ir tikrai, skaitydama Antano kūrybą pastebėjau, kad mėlynos spalvos simbolika jam labai svarbi. Tai tarsi simboliniai kodai, atveriantys didingus pasaulius. Poetas juos įvardija labai pamėgtu tapybišku, muzikaliu žodžiu – sumelsvieji.
Ir mūsų kūnai
praretėję gniuždydami
sutraiškė mūsų širdis,
ir vėjy sielų sumelsvieji
branduoliai
Gyvenimo kasdienybė iš tiesų sutraiškė jo širdį, bet paliko jo kūrybą – jo sumelsvąjį sielos branduolį. Ir jis nėra ramus, jis nėra nirvanoj, – jis nuolat vėjy, tad nuolat kelyje. Nepasiduodantis neatsakingiems civilizacijų žaidimams. Iš mėlyno laumžirgio sparno kuria tinklą, kuris apsaugo ir išlaiko prasmę, trapus sparnas vienintelis, kuris sulaikys vieškelio dulkes kely…
Perpetua Dumšienė
