Apsnūdusias mintis nuveja traškančių lapų garsas. Už manęs kažkas eina. Lapų šnarėjimas išduoda didelių žingsnių garsą. Pristoju. Tuo metu mane aplenkia juodas šešėlis. Atsisuka ramiu veidu į mane ir nueina toliau. Tai ji. Ta pati mergina, kurią vakar mačiau eidama su drauge Kęstučio gatve. Juodos spalvos plaukai, juoda striukė, juodos kelnės, juodi auskarai (tiksliau pasakius, daug juodų auskarų), išblyškęs veidas ir… žydros akys. „O Dieve, – išgirstu draugės balsą. – „Kaip tokia būtybė gali vaikščioti po miestą ir gąsdinti kitus!“ – surauktu veidu sukritikuoja praeivę. „Paprastai“, – atsakau ir nusišypsau. Žydraakės merginos vardo nežinau, net nepažįstu, bet man ji tampa JI. Kodėl, pati nežinau, bet žinau tai, kad pasiutiškai noriu ginti tokius, kaip JI – „juodus šešėlius“. JI tokia kaip ji ir aš. Nereikia visiems atrodyti taip pat, šukuotis ir rengtis vienodai. Kaip gražu, kai pamatai mergaitę su dryžuotom pėdkelnėm, violetiniu sijonėliu (nežinau, kodėl pasirinkau šią spalvą, jei mačiau mergaitę su geltonu sijonu. Gal todėl, kad man ši spalva labai patinka) ir su berete ant galvos. Kitaip, bet man gražu… Dabar puikus metas grįžti į praeities tą akimirką, kai gimė graži mergaitė vardu Tolerancija. Prie visko sugebame pritapti, bet kažkodėl dauguma negali normaliai priimti vaikščiojančių „juodų šešėlių“.
Mergaitės miražą nuveja kūną pasiekusi keistai maloni oro banga. Prisimenu sekmadienį. Žadintuvas, karšta kava, televizorius. Pagaliau mano akys atsimerkia ir žiūriu sekmadieninę ryto laidą. Paprasta laida apie katalikiškus jaunimo renginius. Vos nenusiplikinu liežuvio, kai pamatau būrį jaunų žmonių su kunigu, o tarp jų „juodus šešėlius“. Jie groja ir dainuoja Dievui! Štai tau – kaip gražu, kad (daugumai) baimę keliantys žmonės ne tik tikintys, bet ir bendraujantys su kunigu. Mielai nušluostyčiau nosį tiems „normaliai“ atrodantiems, kurie šaiposi iš „kitokių“. Su mielu noru galiu pritraukti Ž. Ž. Ruso žodžius „Žmonės, būkite žmoniški! Tai svarbiausia jūsų pareiga“.
Mano galvoje nutilsta neištarti žodžiai, o už lapais nukloto posūkio dingsta JI. Lieku stovėti. Žiūriu į spalvotus, laiko genamus laivelius. Mintyse išlieka viena – gal vėliau, gal kur nors kitur bus suprasti „juodi šešėliai“…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
