Lapkričio 15 d. iš Toronto atskriejo labai liūdna žinia, jog eidamas 64-uosius metus mirė prelatas Edmundas Putrimas, draugų vadinamas Edžiu. Tai labai skaudi netektis viso pasaulio lietuviams.
Su prelatu susipažinti ir bendradarbiauti 6 metus teko ir man. Tikrai tai buvo puikus vadovas, lyderis, kurio buvimas nesukeldavo jokių įtampų ar papildomų ceremonijų. Su klebonu kanauninku Česlovu jo visuomet laukdavome ir praleidome daug įdomių vakarų Punske kalbėdamiesi ir dainuodami. Nepamirštamas jo puikus humoro jausmas, jaunatviška siela ir labai nuoširdus juokas ir kunigiškos brolystės palaikymas.
Labai gera ir malonu buvo su juo bendrauti, kalbėtis ir matyti jo didžiulį rūpestį viso pasaulio lietuviais, tuo pačiu žavėtis jo paprastumu, kuklumu, nusižeminimu, nors žinojom, jog jo gyvenimo patirtis iš tiesų yra milžiniška, o apie aplankytas šalis, lietuvių bendruomenes, apie nesibaigiančius skrydžius ir „gesinamus bendruomenių gaisrus“, diplomatijos iššūkius galėdavai klausytis ištisas valandas. Jis visiškai negailėjo, netaupė savęs, iš vienos bendruomenės keliaudavo į kitą, vykdavo į Lotynų Amerikos kalėjimus lankyti ten kalinčių lietuvių, buvo įsitraukęs į prekybos žmonėmis prevencijos reikalus.
Prelatui labai buvo svarbus Punsko ir Seinų kraštas, jis vis kartodavo, jog atvyksta čia pailsėti, žavėjosi šių žmonių tikėjimu ir atsidavimu lietuvybei. Prelatas Edmundas buvo labai jautrus Punsko-Seinų lietuvių problemoms, pergyvendavo ne tik dėl bažnytinių klausimų, bet ir dėl bendrų problemų, ypač dėl uždaromų mokyklų.
Valandų valandas kalbėdavosi su žmonėmis išklausydamas jų rūpesčius ir vis rasdamas išmintingų patarimų. Labai didžiavosi Jis, taip pat ir aš didžiuojuosi, jog Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį 2018 m. vasario 16 dieną galėjome švęsti Punske. Dėl to jis atsisakė visų pakvietimų į furšetus ir koncertus garbingose valstybinėse įstaigose ir pasirinko Punską ir Seinus. Prelatas iki vėlyvos nakties lankė kaimus, kur žmonės stovėjo, dainavo prie degančių Nepriklausomybės Šimtmečio laužų. Jam šios šventės patirtis buvo tiesiog mistinė.
Dalijuosi Virginijos Karčiauskienės nuotraukomis iš jos paskyros viešai skelbiamo albumo, skirto šiai šventei. Ilsėkis Viešpatyje, uolusis misionieriau!
Kun. Marius Talutis, punskas.pl
Netekoome Edžio – Kunigo, Prelatom Bičiulio, Žmogaus… Kiek Jam titulų gyvenimas būtų besuteikęs, Jis visuomet būtų likęs Ganytojas, Globėjas, Rūpintojas. Tai Trupinėlis Kristaus, vaikščiojusio po mūsų dieviškąją žemę. Ačiū, kunige Mariau, už šiltus atminimo žodžius. Tokį Jį išlaikykime, šito iš Jo mokykimės. Tai buvo Dvasininkas, kurį lydėjo žmogiškojo gėrio šviesa.