Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
„Taškelis, brūkšnelis, du taškeliai, penki brūkšneliai… nesibaigiantis šokis ant kiaušinio lukšto. Taip gimsta paukščio pėdelės, saulutės, žalčiukai, rūtelės sūkuriukai, ir paprastas vištos, anties ar žąsies kiaušinis tampa margučiu. O kiekvienas ženklelis neša savo žinią: linkiu Tau sveikatos, laimės, skalsos“, – taip gražiai yra sakiusi margučių marginimo meistrė Asta Grušelionienė.
Margutis simbolizuoja gyvybę, atgimimą. Buvo tikima, kad raštai apsaugo namus ir atneša gerovę. Iš visų senųjų Velykų tradicijų margučių marginimas yra geriausiai mums žinoma ir dažnuose namuose vis dar puoselėjama tradicija. Kartu tai ir viena didžiausių apeigų. Archeologai yra radę akmeninių dar Senovės Romos gyventojų išraižytų kiaušinių. Romėnai tikėjo, kad kiaušinis – viso pasaulio pradžia. Vieni dalykai iš lukšto, kiti iš baltymo, o iš trynio – saulė.
Lietuvišką margutį irgi turėtų puošti saulės ženklas (Velykų data nustatoma pagal saulės ir mėnulio kalendorių). Ir, kaip sako margučių margintojai, marginant kiaušinius, svarbi yra simetrija: kaip viršuje, taip ir apačioje, nes… kaip danguje, taip ir ant žemės. Tad jeigu smailame gale, danguje, yra tekanti saulė, tai bukame, žemėje, mariose – besileidžianti saulė. Paukščio pėdelės (trys brūkšneliai, iš kurių vidurinysis ilgiausias) išdėstomos skersai arba išilgai kiaušinio, lyg paukštelis būtų prabėgęs. O kur dar žalčiukai, kalneliai, rūtelės, šulinėliai, kryželiai, medis. Gražių raštų galima sukurti pačiam arba kur nors nusižiūrėti. Jų visada galima rasti internete, tačiau labai gražių raštų galima pamatyti, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose. Ten sukaupti tūkstančiai įvairiausių etnografinių artefaktų. Tai net prieš 200 ir daugiau metų gyvenusių lietuvių architektūros, namų interjero, buities daiktai, kuriuose aibės gražiausių raižinių ir piešinių (žiūrėti nuotraukų galerijoje).
Dabar Velykos mums siejasi su Jėzaus prisikėlimo švente, tačiau ir daug senesniais, ikikrikščioniškais laikais, Velykos buvo švenčiamos mūsų protėvių. Tada tai buvo visų darbų ir naujųjų metų pradžia.
Mūsų protėviai šiai šventei ruošdavosi 7 savaites. Tuo laikotarpiu visi laikėsi pasninko, kuris buvo gana griežtas, meldėsi ir dalijo išmaldą. Prisiminus, koks tuo metu buvo valstiečio gyvenimas, griežtas pasninkas buvo ne tiek privalomybė, kiek realybė – nei tų kiaušinių vištos daug dėdavo, o ir karvės žiemą užtrukdavo. Todėl pagrindinis maistas būdavo: kruopos, bulvės, raugintos daržovės, džiovintos uogos. Kai kas turėdavo žuvies, dzūkai – grybų.
Didžioji savaitė prasidėdavo tvarkymusi ir Didįjį šeštadienį namai jau blizgėdavo. Pečius irgi būdavo išvalomas nuo senų nuodėgulių, o nauja ugnis parsinešama iš bažnyčios. Švęstu vandeniu apšlakstydavo visus namus, vaikus ir kelis lašus įlašindavo į šulinį. Prieš Velykas būdavo surišamas ir naujas šiaudų sodas puoštas paukščiukais, gėlytėmis (Lietuvoje sodas buvo rišamas gimus kūdikiui, vestuvėms, Kalėdoms ir Velykoms). Jis ne tik puošdavo namus. Buvo tikima, kad palubėje nuo menkiausio oro dvelksmo besisukantis šiaudinis sodas mena ir dausas, dangiškąjį sodą ir jungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
Sulaukus Velykų ant stalo dėdavo margučius, geriausią kiaulienos kumpį, dar kas nors pieniško ir būtinai Velykų bobą, paskanintą riešutais, razinomis ir baltu glajumi. Stalą puošdavo žalumynais, keptu arba sviestiniu avinėliu. O šventinius pusryčius pradėdavo nuo šventintų margučių ir patį pirmąjį dalydavo į tiek dalių, kiek prie stalo yra žmonių. O į kiek dalių jūs šiais metais dalysite savo pirmąjį margutį?
„Sūpuoklinė daina“*
Kas pakorė sūpuoklėles
Ūūčia lylio lylio tėėlio.
Tū susiedū už skobnelių
Ūūčia lylio lylio tėėlio.
Tū vaišincie, tū girdycie
Ūūčia lylio lylio tėėlio.
Kas nekorė sūpuoklių
Ūūčia lylio lylio tėėlio.
Tū susiedū in kamarū
Ūūčia lylio lylio tėėlio.
Vyžų pincie, blusų rinkcie
Ūūčia lylio lylio tėėlio.
* Sūpuoklės yra reikšmingas kalendorinių apeigų atributas. Supamasi buvo per Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Jonines. Buvo tikimasi magišku būdu pagerinti javų ir linų augimą. Velykinio supimosi paprotys buvęs visoje Lietuvoje, ilgiausiai išliko rytinėje jos dalyje.
