Nuo 2022 m. Ukrainoje siaučia plataus masto karas. Žuvo daugybė kareivių ir civilių, žmonės kenčia Rusijos okupaciją, patirdami nežmonišką žiaurumą. Rytų Ukrainoje vyksta įnirtingos kovos, o daugelis šalies miestų ir miestelių kiekvieną dieną ir naktį yra atakuojami raketų, bombų ir šimtų dronų.
Paskutinį kartą lankiausi Ukrainoje 2026 m. kovo pradžioje. Portalui punskas.pl pateikiu istorijas, kurias man tuomet papasakojo įvykių liudininkai – žmonės, patys išgyvenę karo žiaurumus.
Vaistinėje
Slovjansko centrą pasiekiame vos pusantros valandos po raketų atakos, per kurią žuvo vienas žmogus, o keli buvo sužeisti. Mūsų užkalbinta moteris pasakoja apie sužalotuosius. Pagrindinėje gatvėje elektrikai taiso laidus. Pasiekiame piceriją, kurioje lankydamiesi čia visada susitinkame su savo draugais žurnalistais. Pro išdaužytus langus žiojėja tamsa. Žvilgtelėję vidun pastebime, kad nepaisant padarytos žalos, picerija nenustojo dirbusi ir priima užsakymus. Darbuotojai jau spėjo šiek tiek pasitvarkyti, tačiau kol kas vykdo tik maisto pristatymą į namus ir tik į kai kuriuos miesto rajonus.
Prieš mus gatve žingsniuoja du kareiviai. Jiems pavymui bėga nedidelis šuniukas. Vienas iš kareivių atsigręžęs jį pašaukia: „Pirate, paskubėk!“ Vadinasi, šuns vardas Piratas.
Prieiname vaistinę. Nors jos langai taip pat išdaužyti, bet viduje – ne tuščia. Žengiame vidun ir pasikalbame su vaistininke. Jos vardas Viera. Jai 54-eri. Viera gyvena su savo neįgaliu vyru, kuris jau 10 metų nevaikšto. Ją pačią neseniai partrenkė rusų dronas „Gerber“. Laimei, skeveldra įstrigo jos kuprinėje. Ji pati patyrė tik smegenų sukrėtimą, o skeveldra šiek tiek sužalojo ranką. Galima sakyti – jai pavyko. Ji jau grįžo į darbą Slovjanske.
Klausiu, iš kur ji kilusi. „Iš čia. Užaugau Slovjansko pakraštyje, mažame namelyje. Ten mes su vyru ir dabar gyvename.“ Ji mosteli ranka savo namų link ir pakeičia temą: „O jūs iš kur?“ „Aš iš Lenkijos, mano draugas – iš Šveicarijos, o kitas – iš Austrijos“, – atsakau.
Ji svajingai pažvelgusi į mus atvirauja: „Iš Vakarų… Niekada ten nebuvau“, – ir kiek padvejojusi priduria, – „ir jau nenuvažiuosiu“. Ir iš jos mėlynų akių nurieda tyli ašara. Mes dar kurį laiką kalbamės. Ji pasakoja apie save, sako, kad jai patinka muzika. Prieš karą ji dainavo chore. Moteris ypač mėgsta liaudies muziką, ukrainiečių. Šeimoje dainuodavo senas liaudies dainas ir talalines. Šiuolaikinė muzika jai nepatinka. Kai pasiteirauju, kokia, Viera atsako:
„Džiazas. Man nepatinka džiazas. Aš jo nesuprantu.“
Ji prisipažįsta jau nebesiklausanti muzikos per ausines. Bijo, kad gali neišgirsti artėjančių dronų dūzgimo…
Mūsų pokalbis nutrūksta, nes į vaistinę įžengia pagyvenusi moteris. Klausiame jos, ar neketina išsikelti iš miesto, nes frontas jau visai arti.
„Niekur nežadu keltis. Mano sveikata prasta, o pensija vos 3000 grivinų (72,50 JAV dolerio) per mėnesį. Pigiausio buto nuoma Vakarų Ukrainoje kainuoja 7000 grivinų (170 JAV dolerių) per mėnesį. Jei iš čia išvyksiu, mano namus apiplėš – liks tik sienos. Be to, mano namuose dabar gyvena pabėgėliai – nuo pat karo pradžios pažadėjau juos priglausti. Čia daug vietos, o kai naktį pati pasijaučiu blogai, jie man padeda. Taigi nesu vieniša. Padedu visiems, kurie čia atvyksta, ir mūsų kareivėliams taip pat. O kaipgi kitaip?“
Vaistininkė Viera iš už prekystalio pritariamai linguoja galva: „Taip, turime vieni kitiems padėti, nes visiems dabar labai sunku.“
Katarzyna Węglicka, rašytoja, meno istorikė, knygų apie Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją autorė, punskas.pl
