Rarotos būdavo ankscyvais nedėlių rytais per cielų adventų. Tai anksci priskeliam ir kas nedėlia ainam an rarotų. Būna, kad sliduma kap an sciklo, šalta, sniego daug, alia ainam 7 kilometrus in Sainus an rarotų. Prisranka visas pulkas jaunimo ir smagu būna aic. Net nepamatai, kap jau ir Sainai. Kap kadu vežė arkliais.
Seniau adventi mama nedavinėj mėsos, kadu kas užsinorim. Raikėj sukalbėc 10 Sveika, Marija ir 1 Tėve mūsų, tai cik tadu dau mėsos užvalgyc.
An Kūcų aglukį rėdėm. Iš savo miško tėtė parneša iškirtis, o mes padabinam tų aglukį, aprėdom lancūgu iš popierukų spalvotų ir pirktais žibuliais. Aglukes raikėj praracyc, tai neškada buvo iškirc. Kap parėdėm sykį tokių dzidelį aglukį – net palei lubas – ir aš paslypėjus liktorukan žvakutį jau kabinau aukščau, o sasuoj žamiau, kap sykis po mano alkūni, tai no tos žvakutės liepsnos užsiplieskė mano rankovė. Tadu nejautiau skaudulio, cik man škada buvo suknelės, ba tokia graži ir su kaunieruku buvo. Skaudulio no apdegimo tynajus kap nejautiau.
Kastulės Marazaitės-Subačienės iš Klevų pasakojimas.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
