Vieną dieną sugalvojau, kad noriu viena išvyka apjuosti visą Lietuvą. Po šią šalį, atrodo, keliavau nemažai, bet vis toliausiai – iki centro arba pajūrio. O pakraščiai taip ir likdavo nepasiekti. Norėjau pamatyti, kaip jie atrodo. Nusprendžiau, kad tą padarysiu per keturias dienas.
Taigi susikroviau kuprinę, įsimečiau į bagažinę palapinę, miegmaišį, pledą, kilimėlį (neieškojau išankstinės nakvynės, žadėjau susirasti važiuodama, o jei nepavyktų – turėjau tiesiog alternatyvą). Stalčiaus gelmėse suradau dar seną popierinį Lietuvos žemėlapį – ne tiek dėl orientyro, kiek savo maršruto žymėjimui – kad liktų apčiuopiamas mano žygio įrodymas. Tiesa, vėliau, kelyje šis žemėlapis labai pravertė, nes navigacija ne visada vedė teisinga kryptimi. Keliavau dažnai pasiekdama pasienio zoną, tad ir su ryšiu būdavo visaip. Bet iš tikrųjų, jaučiausi saugiai, nes juk dabar sienos ypatingai gerai saugomos.
Pirmą dieną važiavau per Dzūkijos kraštą iki Nemenčinės. Įveikiau 366 km. Trasa: Punskas-Kalvarija-Lazdijai-Kapčiamiestis-Leipalingis-Kabeliai-Marcinkonys-Varėna-Kalesninkai-Eišiškės-Šalčininkai-Turgeliai-Medininkai-Šumskas-Lavoriškės-Nemenčinė. Didžiausią įspūdį padarė išpuoselėti Dzūkijos miškai – aukštos, laibos pušys ir eglės, minkštų samanų, mėlynių, bruknių uogienojų patalai, pradedančių jau žydėti viržių plotai… Ir staigmena – gryna akimi matomos žemyninės kopos blykčiojo tarp medžių pakelėse, man važiuojant nuo Marcinkonių link Varėnos. Nuostabi ir nepakartojama Dzūkijos gamta.
Važiuodama per vis kitas vietoves, aptikau stebėtinai daug puošnių bažnyčių. Pavyzdžiui, Kalesninkų kaime, visai prie pat Baltarusijos sienos, puikuojasi neįtikėtino grožio neoromaninio-neogotikinio stiliaus šventovė. Beje, nuo šios vietos, toliau Eišiškių, Šalčininkų apylinkėse iki Nemenčinės galima aptikti dvikalbius lietuvių ir lenkų užrašus, sutikti vietinius gyventojus, gatvėse kalbančius lenkų ar rusų kalba.
Šios dienos dar viena staigmena man buvo pakely, netoli Turgelių, aptikto Merkinės (Paulavos) dvaro likučiai, kurie popietės saulėje atrodė itin patraukliai. Teritorija didelė, labai gražiai prižiūrėta, tad kartais buvo toks įspūdis, lyg vaikščiočiau šalia senovės Graikijos architektūros griuvėsių. Bet tai ne vienintelė vieta, menanti senuosius amžius. Pasirodo, Medininkuose taip pat yra pilies fragmentai (apie tai dar nežinojau), deja, į jos teritoriją galima įeiti tik darbo valandomis.
Važiuojant susidaro įspūdis, kad kelio ruožą juosia vien lygumos, bet juk iš tikrųjų, pietų ir rytinė Lietuvos dalis – tai geografiniu požiūriu vadinamasis Baltijos aukštumų lankas. Tačiau jį juosia Pietryčių lyguma, Dainavos lyguma, Eišiškių plynaukštė, dėl to tas jausmas, kad kelias veda pro lygumas. Už Šalčininkų nepastebimai jis pakyla iki daugiau kaip 290 m v. j. l. (Juozapinės kalnas 293,4 m v. j. l., šiek tiek aukštesnis Aukštojo kalnas), o vis tiek, atrodo, kad aplinkui vyrauja lygumos.
O tose lygumose – įvairių javų bei grikių laukai. Jau buvo po Žolinių, bet atrodė, kad rugiapjūtė dar tik įpusėjus. Tūkstančių hektarų nunokusių javų plotuose dūzgė kombainai, o kelyje ne kartą tekdavo prasilenkti arba vilktis sunkvežimiams ar traktoriams su priekabomis iš paskos. Man, įpratusiai prie kalneliais nusėto kraštovaizdžio, tos lygumos buvo kažkas neįprasta – kartais, važiuoji keliu be posūkių, aplink tik plokštuma paįvairinta kur ne kur medžiais ar giraičių kupsteliais. Savotiški vaizdai.
Vakarop patekau į Nemenčinę, o nakvynę gavau suradusi Kultūros centrą, šalia kurio įrengtas bendrabutis-viešbutukas. Numeris vienam asmeniui 18 eurų, kambarys su visais patogumais, patalpos naujai suremontuotos, o už lango – šnaranti Neris. Bet nekritau iškart į lovą, o dar nusprendžiau išeiti pasivaikščioti po miestą. Ir ne veltui – nes pamačiau patį gražiausią saulėlydį, atsispindintį tekančios Neries vandenyje ir nuspalvinusį jį gryno aukso spalvomis.
(Bus daugiau)
Božena Bobinienė
Nuotraukos https://we.tl/t-8b6kOh1YIX
