Prasidėjo astronominis ruduo. Rodos, visai neseniai mėgavomės saulutės kaitra, o jau ruduo savo uodega nosį pakuteno. Jau prasidėjo šnarpliojimų sezonas. Gydytojai ragina saugotis šaltuku kvepiančio vėjo ir šilčiau rengtis. Vasara šiemet nesugrįš, nors dažniausiai viliamės, kad dar bus kada rankas apnuogint. Reikia prisitaikyti prie šaltojo sezono.
Vakar baigėsi rudens lygiadienio arba rudens lygės trijų dienų laikotarpis, skaičiuojamas nuo rugsėjo 20 iki 23 dienos. Naktis susilygina su diena (trunka po 12 valandų). Po to dienos tik trumpyn, o naktys ilgyn. Šiuolaikinis žmogus nelabai žino rudens lygiadienio esmę, kai gyvenimas nesisuka rėdos ratu, kuris kadaise kaimo žmogui turėjo ypatingą reikšmę. „Nuo žilos senovės žinomi papročiai šiuo metų laiku atnašauti dievybėms už išaugintą, subrandintą derlių. Vyksta Dagotuvių sambaris – derliaus surinkimo pabaigtuvių apeiga. Daga – tai ir mūsų dvasinis dygimas, tad ir mes tampame Dievų derliumi, užauginti Dievų dovanomis. Visus metus auginamu derliumi. Dievų dovanas regime ir sudagoję prašome Dievų palaiminimo visam surinktam derliui, dėkodami ir aukodami Dievams suneštą sambarinį derlių, dalydamiesi, dėkodami, vaišindamiesi ir švęsdami kartu. Skalsą – Dangun balsą, pilvan sotį“, – rašė Vidmantas Velička (Trakų Romuvos vaidila) veikale „Saulės ratu“.
Su rudens lygiadieniu susijusi Baltų vienybės diena, kurią, atrodė, švęsime visuomet ir neįsivaizdavome, kad ateis laikas, kai tinkamai nepasitiksime rudens mūsų krašte. Pandemijai atslinkus, nustojome burtis. Vienos šventės sugrįžo, pakeisdamos savo nusistovėjusią formą, kitos išėjo ir, neaišku, ar kada nors dar sugrįš. Pati 2019 m. rašiau, kad „rugsėjo 22 d. Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose minėjome Baltų vienybės dieną. Renginys tradiciškai prasidėjo iškilmingu trijų baltų tautų vėliavų pakėlimu. Pirmoji į viršų pakilo Lietuvos vėliava, antroji Prūsijos ir trečioji Latvijos. Sugiedota „Tautiška giesmė“ ir išklausyti kitų dviejų valstybių himnai. […]. Skambėjo jaukios lietuviškos dainos, grojo armonikos.“ Puikiai atsimenu, koks buvo šiltas ir tylus vakaras. Jaukumas sklido per visą šilą. Nemanėme, kad tai bus paskutinis toks trijų tautų susitikimas. Sulaukėme laikų, kai turime priimti, ką turime ir, esant dideliems norams, rudens lygiadienį tyliai prisiminti arba, kaip mėgsta jaunimas, surengti kamerinį susibūrimą. Tokių teko matyti ir, nemeluosiu, teigdama, kad jie savyje turi ypatingo paslaptingumo. Taigi, rudens lygės derliaus palaiminimo galima paprašyti ir patiems.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
