„Lietuviai mane nustebino tuo, jog jie labai myli savo tėvynę“, – šie penkerius metus Lietuvoje gyvenančios pakistanietės žodžiai turėtų glostyti širdį. Ji šią savybę įvardijo kaip išskirtinį mūsų tautos bruožą. Tai gražus žvilgsnis iš šalies, tačiau jis priverčia stabtelėti ir susimąstyti: ar mes tikrai esame tokie, kokius mus mato kiti? Ar mūsų pačių įsivaizdavimas apie save nesikerta su šiandienos realybe?
Pastarųjų mėnesių padėtis Lietuvoje verčia tuo suabejoti. Chroniški ginčai, nuolatinė priešprieša ir vis aštrėjanti retorika viešojoje erdvėje kuria įspūdį, jog mumyse slypi ne noras susitarti, o aklas instinktas konfliktuoti. Ar jau netapome tauta, kuri nuolat ieško priešų ir stato barikadas ten, kur turėtų būti dialogas.
Nuo ministerijų iki poligonų
Vos ne kiekvieną mėnesį visuomenei kyla nauja „kova“. Neseniai aprimo aistros dėl Kultūros ministerijos vadovybės ir protestų prieš naujai suformuotą koaliciją. Tuoj pat iškilo LRT generalinės direktorės klausimas. Emocijos liejosi per kraštus. Vieni rėkė apie „laisvo žodžio“ pabaigą, kiti ramino, kad įstatymų pakeitimai nieko esminio nekeičia.
Vos ši diskusija išsikvėpė, gruodžio viduryje užsiliepsnojo naujas židinys – Kapčiamiesčio poligonas. Scenarijus tas pats:
- Aštrios stovyklos ir etiketės;
- Riebūs epitetai socialiniuose tinkluose;
- Kaltinimai valstybės išdavyste arba visišku neišmanymu.
Atrodo, tarsi būtume užprogramuoti gyventi nuolatinės įtampos režimu.
Kas valdo mūsų pyktį?
Diskusijos yra būtinos laisvai visuomenei. Tačiau čia slypi pavojingas „bet“. Paaiškėjo, kad tūkstančiai socialinių tinklų profilių, kurie aktyviausiai kurstė aistras dėl Kapčiamiesčio poligono, buvo netikri – vadinamieji botai, registruoti Rytų valstybėse.
Kyla nemalonus klausimas: kodėl mes taip lengvai leidžiamės manipuliuojami? Kodėl svetimų, priešiškų valstybių sukurti algoritmai taip lengvai įsiterpia į mūsų viešąją erdvę ir formuoja lietuvių nuomonę?
Tai senos, gerai žinomos technologijos, kurios sovietmečiu veikė „pagal valstybinio radijo ir televizijos užsakymą“. Šiandien jos persikėlė į skaitmeninę erdvę, o mes noriai griebiame masalą. Kai kam tiesiog patinka piktintis, nesvarbu dėl ko.
Okupacija iš vidaus
Jei taip lengvai ir neatsakingai pasiduosime skaldymui, tiems, kurie svajoja mus susigrąžinti į „blogio imperiją“, nereikės nei tankų, nei naikintuvų. Mus okupuos iš vidaus – mūsų pačių rankomis, mūsų pačių pykčiu.
Tikroji vertybė ir išlikimo garantas yra ne gebėjimas garsiau rėkti, o mokėjimas susivienyti. Diskusija neturi tapti naikinimu.
Parengta pagal „Dzūkų žinias“
punskas.pl
