Esu meno istorikė ir rašytoja. Daugiau nei trisdešimt metų keliauju po Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Latviją, ieškodama pamirštų paminklų, gražių kraštovaizdžių ir, svarbiausia, įdomių žmonių. Mane domina ne tik lenkų pėdsakai šiuose kraštuose, bet ir vietos kultūra, papročiai, literatūra ir menas – plačiai suvokiamas šių regionų kultūros paveldas.
Šįkart siūlau pažinti vienos pirmųjų akių gydymo įstaigų Vilniuje – Tyzenhauzų ligoninės istoriją.
Buvusi Šv. Roko ligoninė Vilniuje
Geležinkelis į Vilnių atitiestas XIX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Nuo tada prasidėjo pietinių miesto priemiesčių plėtra – už geležinkelio linijos išaugo darbininkų rajonas. Ten turėjo žemės Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių (lenk. Przeździecki) šeimos. 1916 m. gatvė buvo pavadinta pirmosios jų – Tyzenhauzų vardu. Abi giminės suartėjo, kai 1842 m. Marija Tyzenhauzaitė ištekėjo už istoriko Aleksandro Pšezdzieckio. Jos lėšomis 1861–1884 m. buvo pastatyta viena pirmųjų oftalmologijos (akių) ligoninių Vilniuje. Pastatas baigtas statyti 1881 m., o jį projektavo bendradarbiavęs su Pšezdzieckių šeima Marcelis Berendtas, kilęs iš Varšuvos. Statybos darbus prižiūrėjo inžinierius Levickis, o Feliksas Jasinskis 1884 m. papildė kompleksą priestatais ir tvora. Pagrindinę akių ligoninės dalį sudaro trijų aukštų neorenesansiniai rūmai, dabar labai prastos būklės. Šalia jų stovi nedidelis trijų aukštų pastatas. Jo vidaus planas panašus į pagrindinio komplekso. Dabar šis pastatas irgi stūkso apleistas.
Iš kiemo pusės esančiame rizalite (iškyšoje) buvo įrengta operacinė ir pacientų palatos. Tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais įstaiga buvo vadinama Šv. Juozapo ligonine. Apie tai byloja jos lenkiškas pavadinimas „Lecznica Św. Józefa“ tarpukario žemėlapiuose, vokiškas – „Heilanstalt Joseph“ karo metais, o sovietmečiu – jau Vilniaus 4-oji ligoninė. Daugelį metų ši medicinos įstaiga veikė kaip Vilniaus universitetinė slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninė.
2013 m. sausio 1 d. dvi ligoninės – viena Tyzenhauzų g., kita Antakalnio g. Sapiegų parke – buvo sujungtos ir pavadintos Šv. Roko ligonine (sergančiųjų globėjo vardu). Tačiau pacientus ir administraciją pamažu perkėlus į naujus pastatus, nuo 2015 m. statinys stovi tuščias.
Katarzyna Węglicka, punskas.pl
K. Węglickos nuotr.
