Vasario 2 d. dieną viso pasaulio Katalikų Bažnyčia šventė Kristaus Paaukojimo šventę – Grabnyčias. Ji simbolizuoja Jėzaus paaukojimą ir jo motinos Marijos palaiminimą bažnyčioje. Pagal Mozės įstatymą keturiasdešimtą dieną po gimimo Jėzus buvo Juozapo ir Marijos nuneštas į šventyklą. „Pasibaigus Mozės įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus.“ Evangelija (Lk 2, 22–40)
Šiais metais Punsko šventovėje per Grabnyčias šv. Mišias atnašavo kun. Adomas Adukauskas. Buvo šventinamos žvakės, vyko procesija.
**
Senovėje mūsų protėviai meldėsi Perkūnui. Grabnyčių pavadinimas yra kilęs iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų –perkūninė. Lenkiškas žodis grom reiškia perkūną. Pašventintos grabnyčinės žvakės kartais dar yra vadinamos graudulinėmis. Šis pavadinimas yra kilęs nuo žodžių „graudulis“, „graudulys“, tai yra – griausmas, perkūnija.
Mūsų krašte (ir ne tik) Dievo Motina kartais buvo vadinama Gramnyčine (nuo lenk. grom – perkūnas). Gramnyčinė ikonografijoje vaizduojama kaip moteris, nešina uždegta žvake.
Vaičiuliškių kaime gimusi Genutė Degutytė-Vaičiulienė pasakoja, kad mūsų krašto žmonių namuose visada būdavo pašventintų grabnyčinių žvakių. Jos turėdavo įvairių paskirčių: buvo uždegamos prie mirštančio žmogaus, šermenų metu, kai žmonės namuose melsdavosi arba kai šeimą ar artimuosius ištikdavo nelaimės. Grabnyčinės žvakės buvo (ir yra) degamos per Kūčias, kalėdojant kunigui ir kitomis progomis.
Tikėta, kad jos gali apsaugoti nuo perkūnijos ir gaisro. Žmonės, pradėdami statyti namą, gabaliuką žvakės įdėdavo pirmojo vainiko kertėje. Sukryžiuotus du graudulinės žvakės gabaliukus bitininkai dėdavo į naują avilį.
Per Grabnyčias žmonės spėdavo, kokie bus orai. Jei diena saulėta, pavasaris ateis greitai, o vasara bus karšta ir audringa. Jei per Grabnyčias ant stogų būna daug sniego – vasarą vešliai žaliuos pievos. Jei diena bus vėjuota – pavasaris vėluos, ūkininkams gali pritrūkti pašaro.
Uždegus žvakę buvo žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – namuose bus laimė ir darna, jei durų pusėn – nelauk nieko gero, sėkmė iškeliaus, arba, kas blogiau, kas nors iš namiškių pro tas duris išeis, t. y. mirs.
Jurgita Stankauskaitė-Batvinskienė rašo: „Visad man knietėjo, kas tos mūs Gramnyčos? Kazo šventė? Prieš kokį dešimtmecį mano močutė labai akcentuodavo šitų dzienų, no ryto ruošdavosi in bažnyčų, vyniodama in baltų popierų kelias vaškines žvakes. Tus popierus būdavo gana plonas, cinkamas kanapkėm (ui, lietuviškai sumuščiniam) suvynioc in mokyklų. Arba naudodavo ir rudų popierį. Būtinai švarų ir naujų. Spalva nebuvo tokia svarbi. Net ir labiausia nepasiturincys acinešdavo in bažnyčų žvakes, tvarkyngai invyniotas. O jų būdavo visokių. Vienų žvakės būdavo šviesiai geltonos, kitų mesdavosi in morkvinį, o tracų – labai tamsios, rudos. Sakydavo, kad kuo šviesesnės, tuo gerasnės ir gražau prie nabaščiko atrodo. (…)
Gramnyčos švencamos vasaro antrų. Ir – dėmesio – jos nieko neturi bendro su grabu, tep kap man atrodzydavo. Nesvarbu, kad pavadzinimas kelia tokių asociacijų ir nesvarbu, kad per Gramnyčas pašvencytos žvakės uždegamos prie nabaščiko. Būtų galima tep pamisnyc, alia žodzis Gramnyčos atėjo no rusų gromnica. Rusų kalboj grom raiškia perkūnijų arba Perkūno dzienų. Pastebėkit, kad Lietuvoj šita šventė vadzinama Grabnyčiom su „b“ vietoj „m“. Mūsiškiai dažniausia vartojo žodzį su „m“. Sanoviškai. Sakoma, kad būtent dėl tokios žodzo transformacijos (raidės „m“ in „b“) ėmė siecis su grabu.
O kap Gramnyčos siejasi su perkūniju ir žvakėm? (…) Kadusci žmonės uždegdavo švencytų žvakį (gramnyčų) ir pastacydavo an palangės, kad apsaugotų no grausmo, žaibų, namų ir ūkinių pastatų neužkurtų. Pas žamaicus tokia žvakė buvo vadzinama perkūnyča. Iš viso tokia žvakė saugojo ir namus, ir namiškius, ir mirštancam žvakės liepsna nušviesdavo kelių in dangų. Kap kas da pašvencytos žvakės gabalukus inkišdavo namie tarp lantų ar rųstų. Mat ir tep norėta apsisaugoc. Dartės mes tep nedarom ir nežinau, ar kas da acimena, kad būt tep daris. Alia žvakes švencyc, tai švencinam. Tai vis da gyvas mūs krašti paprocys.“
sb, punskas.pl
