Keturiolikmetę Alisą, atvykusią iš Ukrainos ir šiuo metu besimokančią Kauno r. Garliavos Adomo Mitkaus pagrindinėje mokykloje, kalbina punskas.pl korespondentė Rimantė Pauliukaitytė.
Alisa, kelių metų būdama supratai, kad piešimas yra tavo mėgstamiausias užsiėmimas?
Būdama septynerių pradėjau lankyti vaikų dailės mokyklą ir šiemet ją turėjau Ukrainoje pabaigti, bet dabar lankau meno mokyklą Lietuvoje, kad pasitobulinčiau, išmokčiau dar gražiau piešti.
Kaip tu jautiesi Lietuvoje?
Man čia patinka. Švaru, tvarkinga, kelyje vairuotojai mandagūs, praleidžia, neskuba.
Ar jau susiradai draugų?
Tai bendraklasiai, artimesnių draugų Lietuvoje kol kas neturiu.
Ar tu turi galimybę bendrauti su savo artimaisiais, likusiais Ukrainoje?
Bendrauju su draugais ir su tėčiu.
Gal tavo tėtis kariškis?
Ne, jis tiesiog dirba.
O iš kurios Ukrainos vietos tu atvykai?
Mes su mama atvykome iš Dniepro miesto, kuris yra rytinėje šalies dalyje. Anksčiau mūsų šeima gyveno netoli Luhansko, Volčevske, ten aš gimiau, bet kai 2014 m. prasidėjo karas, mes pasitraukėme į Dnieprą.
Atvažiavusios į Lietuvą jūs su mama pirmiausiai apsigyvenote Marijampolėje. Kaip ten jums sekėsi?
Mama tuojau ėmė ieškotis darbo, bet kadangi jai nepavyko, nusprendėme vykti į Kauno rajoną, kur daugiau galimybių. Dabar gerai, mama dirba, aš lankau ne tik pagrindinę mokyklą, bet ir meno.
Ką tu norėtum pasakyti savo draugams, kurie yra likę Ukrainoje?
Greitai Ukraina pasieks pergalę ir aš grįšiu namo.
Ačiū.
Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
