Š. m. gegužės 16–23 dienomis Punsko LKN mišrus choras „Dzūkija“ kartu su Alytaus kultūros ir komunikacijos centro kamerinio choro „Varsa“ atstovais (abiejų chorų vadovas Vidas Simanauskas) buvo išvykę į Italiją, į Rimini miestą prie Adrijos jūros. Kelionės tikslas buvo sudalyvauti XIII tarptautiniame folkloro festivalyje.
Atlikę choristų pareigas, kolektyvų dalyviai, kiek tik leido galimybės, naudojosi proga ir lankė įžymias šiaurės Italijos vietas. Viena įsimintiniausių ir gražiausių – San Marinas. Beje, tai nėra Italijos miestas, o tiesiog atskira šalis, respublika, įsikūrusi Titano kalne (Monte Titano, 739 m v.j.l.), Apeninų kalnų grandinėje. Tai viena mažiausių šalių visame pasaulyje, kurios niekas niekada nebuvo užpuolęs, nevyko čia jokie karai. Tiesa, ji turi savo kariuomenę, bet jos gretose yra vos 75–100 karių, kurių vaidmuo tik reprezentacinis. Šalies paviršius – 61,2 kv. km ir vos 30 tūkst. nuolatinių gyventojų, tačiau kasmet čia atvyksta apie 3 milijonus turistų. Taigi sanmariniečių pagrindinis pragyvenimo šaltinis – turizmas.
Ši valstybė nėra Europos Sąjungos nei euro zonos narė (todėl pravartu atkreipti dėmesį į telefonuose įdiegtą internetinių duomenų transmisiją bei skambučius, nes už juos tenka brangiai sumokėti), bet jos valiuta – euras. Šalyje nėra nei oro uosto, nei geležinkelio stoties. Į ją atvykstama kelių transportu iš Italijos, tačiau siena tarp Italijos ir San Marino – praktiškai nepastebima, nėra jokios pasienio kontrolės.
Nuo Rimini miesto, kuriame buvome apsistoję, ir Adrijos jūros krantų iki San Marino – tik pusvalandis važiavimo automobiliu, tad neilgai truko, kai prieš mūsų akis atsivėrė Monte Titano kalno kontūrai su trimis San Marino senamiesčio bokštais jo viršūnėje. Pačiame kalne – senoviniai akmeniniai pastatai su siauromis gatvelėmis, bažnyčia, pilis… Pagrindinė statybinė medžiaga – akmuo. Taip ir įkurta ši vieta: 301-aisiais metais, krikščionis akmentašys Marinas, pabėgęs iš Dalmatijos Rabo salos, kad išvengtų Diokletano persekiojimo, įsikūrė būtent Titano kalno papėdėje. Pirmiausia jis čia pastatė mažytę koplyčią, subūrė krikščionių bendruomenę ir taip pamažu iškilo šventojo Marino vardu pavadintas miestas ir valstybė.
Šiuo metu šios šalies senamiestis yra vienas gražiausių, UNESCO paveldo saugomų objektų. Su didele nuostaba ir malonumu vaikštinėjome jo gatvelėmis, o sustoję prie akmeninių viršukalnio sienų žavėjomės nepaprasta panorama, kur driekėsi nuostabiausi vaizdai iki Riminio ir Adrijos jūros… Pasivaikščioję, bet per daug nepavargę, mažuose restoranėliuose ragavome vietinės picos, vyno ir kitų skanėstų.
Važiuodami iš šios pasakiškos šalies, Titano kalno papėdėje ir šlaituose stebėjome išskirtinio grožio vietinių gyventojų įrengtus namus, sodybas, aplink vešančią nuostabią augmeniją, žaliuojančias pievas, jose besiganančias avis, idealiai lygiai ir kruopščiai užveistus vynuogynus…
bb, punskas.pl
Filmo autorius Valdas Žilionis
