Albino Žukausko tėviškė tarp atminties ir užmaršties

Sigitas Birgelis, Dzūkų žinios

Bubeliai – tylus Dzūkijos kaimas, septyni kilometrai nuo Seinų, devyniolika nuo Lazdijų – tarsi būtų sustoję pusiaukelėje tarp šiapus ir anapus sienos gyvenančių dzūkų. Tai vieta, kuri šiandien yra beveik žmonių užmiršta – atokiau nuo didesnių kelių, kasdienio šurmulio, tarsi pasitraukusi į laiką, kuris alsuoja vien literatūrinio gyvenimo atmintimi. Tarp pušynų ir smėlėtų laukų nusidriekę Bubeliai yra ne tik geografinis taškas žemėlapyje – tai viena iš tų erdvių, kur kraštovaizdis ir kalba, žmogus ir žemė susilieja į vieną gyvą audinį.

Čia gimė ir augo Albinas Žukauskas – vienas savičiausių lietuvių literatūros balsų, kurio kūryboje Bubeliai tapo ne fonu, o dvasine erdve. Šioje vietoje su kiekvienu atodūsiu, kiekvienu prisilietimu prie žemės pajunti, kad Žukausko kūryba kyla iš tikro, išgyvento ryšio su gimtine – iš to ypatingo dzūkiško santykio su gamta, laiku ir žmogumi. Bubeliai svarbūs ne tik kaip poeto tėviškė, bet ir kaip gyvas lietuviškosios tapatybės ženklas: vieta, kurioje dar galima išgirsti tą pačią tylą, kuri skambėjo jo eilėraščiuose, ir pamatyti tą pačią šviesą, kuri lydėjo jo žodžius.

Iš laiko glūdumos, lyg iš pernykščių lapų, ataidi kitados poeto užrašyti, paminklinėje lentoje atkartoti žodžiai:

„Pavasarėjant norisi pabūti Bubeliuose,

Pasirymoti Paukščių Kelio nuosklandose,

Sutikti gražią šventę: alksnio iš numirusių prisikėlimą…“

Albinas Žukauskas rašė: „Paveldėtas, iš Bubelių atneštas kraitis užplūdo pirmąsias mano knygas. Jis pravertė ir vėliau, ir iki šiol jį laidžiai eikvoju.“

Kiekvienam lietuviui ši vieta yra ir turi būti ypatinga. Albino Žukausko gimtinė (kur jis gimė, augo ir išėjo svarbiausius gyvenimo universitetus) ir šiandien teikia mums vidinę ramybę bei dvasinę atgaivą, bet kartu primena skaudžius, prieš keliolika metų buvusius įvykius – pasikėsinimą prieš lietuvių kultūros paveldą Seinų krašte.

Yra nuliniai laikai,

Yra nuliniai keliai,

Yra nuliniai darbai,

Yra nulinės erdvės,

Yra nulinės mintys,

Yra nuliniai žygdarbiai –

Ne abstraktūs, filosofiški,

O mūsiški – žmonių.

Albinas Žukauskas, Atodangos: eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1971.

Bubeliuose išliko A. Žukausko namas, senoji pušis, tačiau poeto vaikystės peizaže ilgai nebuvo atminimo ženklo. 2011 metais Punsko „Aušros“ leidykla prie trobos pastatė poetui paminklinį akmenį, o Vilniuje buvo pagaminta memorialinė lenta.

2012 metų „Poezijos pavasaris“ buvo skirtas poeto 100-osioms gimimo metinėms. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Seimo atstovai, Albino Žukausko dukra Giedrė Žukauskaitė ir giminės, Lietuvos ir Suvalkų krašto rašytojai, lietuviškų mokyklų moksleiviai ir mokytojai, lietuvių įstaigų ir organizacijų vadovai.

A. Žukausko tėviškėje paminklinį akmenį atidengė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius. Paminklą pašventino kun. Bernardas Augaitis. Koncertavo Veronika Povilionienė. Apie A. Žukauską ir jo kūrybą kalbėjo literatūrologas prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka.

***

Albino Žukausko gimimo metinės, be kelių šviesių akcentų, buvo skaudžios. Nei Lietuvai, nei Lenkijos lietuvių bendruomenei nepavyko deramai įprasminti poeto atminimo: daugiau kaip du dešimtmečius liko nepublikuoti nauji jo rinktiniai raštai, Bubeliuose taip ir nebuvo sutvarkyta apleista sodybvietė. Vilniuje, Liubarto gatvėje, name, kuriame poetas ilgai gyveno, nebuvo įrengta memorialinė ekspozicija ar pakabinta atminimo lenta. Nors lėšos Žukausko atminimo įamžinimui buvo kaupiamos Lietuvos rašytojų sąjungos Literatūros fonde, realių pokyčių pasiekta nedaug. Ties lėtai nykstančia sodyba stūksojo 2011 m. rugpjūčio 23-iosios naktį išniekintas paminklinis akmuo – su sudaužyta ir raudonais dažais užtepliota lenta, kurią poeto Mykolo Karčiausko rūpesčiu buvo užsakiusi Lietuvos rašytojų sąjunga. 2012 metų balandį akmuo buvo išvalytas, o prie jo pritvirtinta naujai pagaminta lenta.

Būta ir kitų nemalonių incidentų. Į 2012 m. sausio 22 d. Seinų bazilikoje atnašautas šv. Mišias už poetą A. Žukauską atvykę jo giminaičiai iš Lietuvos po pamaldų rado apniokotą automobilį ir užuominą, kas ir kodėl tai padarė.

Prie nunykusios ir apleistos sodybos, kur kitados gimė ir augo lietuvių literatūros klasikas, dar tebestovi valstybės saugoma 20 m aukščio paprastoji pušis, prie kurios Albinas Žukauskas mėgdavęs sėdėti, mąstyti ir rašyti eiles. Tai šiuo metu pats mieliausias ir tikriausias vaizdas poeto gimtinėje.

***

Albinas Žukauskas gimė 1912 metų sausio 25 dieną, kaip rašo savo autobiografijoje, „pačiame poetiškiausiame pasaulio krašte“, Žukauskų iš Bubelių šeimoje.

Albino tėvai buvo darbštūs, sąžiningi ir šviesūs žmonės. Pranas Žukauskas gerai mokėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbas. Albinas Žukauskas autobiografijoje rašė, kad jų sodyboje „jau šio amžiaus pradžioje veikė mokykla, kurioje „daraktaravo“ pažangus veikėjas, muzikas Antanas Krutulys. 1916 m. atvyko Stasys Tijūnaitis. Mokykla įsikūrė mūsų alkieriuje. Mane, penkiametį pienburnį, jis pasodino į mokyklos suolą, privertė pažinti raides. Per svarbesnes pamokas užkeldavo mane už krosnies ant džiūstančių malkų, kad netrukdyčiau kitiems mokiniams. Taip perėjau į antrąjį skyrių.“

Savo tėviškėje Albinas išmoko dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Buvo net pamėgęs dailidės amatą. „Esu Lietuvos poetuose gana netipiškas savo pradžia. Bubeliuose 1920 m. lankiau antrą skyrių – tai buvo visas mano mokslas gana ilgam – iki 30 metų. Lenkai uždarė lietuvišką nelegalią mokyklą. Piemenavau, artojavau, mane mokė Bubeliai – gimtasis kaimas. Tik kada pradėjau poetauti, gausiai rašyti, aišku, dzūkiškai, o vėliau ir spausdinti, pakvietė į Vilnių, į gimnaziją. Mokytojai su manim neturėjo bėdos, ilgai jų nevarginau. Bubelių universitetai pravertė – gimnaziją baigiau per nepilnus ketverius metus.“

***

Lietuvos istoriografijoje, kurioje minimas Albinas Žukauskas bei jo giminė, pasitaiko netikslumų. Pasitelkdamas dokumentus bei artimųjų liudijimus, bandysiu naujai įvardyti kai kuriuos su poetu susijusius faktus.

A. Žukauskas gimė 1912 metų sausio 25 dieną Prano ir Onos (Brazinskaitės) Žukauskų iš Bubelių šeimoje. Seinų bažnyčios metrikų knygos 23 įraše aptinkame Albino sesers dvynės Onos, o 24 – Albino gimimo liudijimą. Čia įvardijami ir jo krikštatėviai – Karolis Liaukevičius ir Veronika Žukauskienė. Aktas buvo surašytas 1912 m. sausio 28 d. Liudininkas – Stanislovas Žilinskis.

Žukauskų šeima buvo gausi. Su Albinu augo keturios seserys – 6 metais vyresnė Aldona Marijona, kuri rūpinosi Albinu, dvynė Ona, Magdalena ir Agota, ir trys broliai: Vincentas, miręs 14 metų Joniškės dvare, 8 metais jaunesnis Juozas ir 12 metų jaunesnis Jonas.

Tėviškė ir gimtoji poeto sodyba paliko neišdildomą ženklą jo gyvenime ir kūryboje.

1920 metais, kai Seinų kraštas atiteko Lenkijai, Bubelių mokykla, kaip ir visos to krašto švietimo ir kultūros įstaigos, buvo uždaryta. Tuo metu Albinas mokėsi savarankiškai – iš sesers gimnazistės paliktų vadovėlių ar atostogaujančių moksleivių padedamas. Aptikęs Seinuose, Lietuvių prieglaudos kluone, atsidūrusią „Žiburėlio“ gimnazijos biblioteką, skaitė viską iš eilės – Maironį, Žemaitę, Tarasą Ševčenką, Ksaverą Vanagėlį… Knygų imdavo ir iš Seinuose paliktos poeto kunigo Motiejaus Gustaičio bibliotekos.

A. Žukauskas rašė: „Dienos praeidavo prie darbo, vakarai ir išnaktės prie knygų. Pramokau lenkų ir vokiečių kalbas. Puiki Liudo Giros ir Maironies romantika, Kudirkos pozityvizmas ir satyra mokė mane literatūrą pažinti. Pats pradėjau kurti.“

Eilėraščius A. Žukauskas pradėjo rašyti tėviškėje eidamas keturioliktus. Pluoštą eilių nusiuntė į „Jaunimo draugo“ redakciją Vilniuje ir sulaukė netikėto atsakymo: „A. garbės žodžiu patvirtink, kad mums atsiųstų eilių iš kur nors nenusirašei ir atsiųsk mums tikrą savo adresą, tai su mielu noru talpinsime, nes eilės tikrai gražios.“

Albino tėvai, pamatę, kad sūnus labiau linkęs prie plunksnos nei prie norago, 1931 m. išleido jį į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Poetas paliko savo gimtinę ir retkarčiais į ją grįždavo tik kaip svečias. Grįždavo ne tuščiomis. Atveždavo bibliotekoms ir mokykloms knygų, susitikdavo su moksleiviais. Albinas mėgo lankytis gimtajame krašte. Apie vieną iš tokių viešnagių poetas rašė: „Šiaurės Lenkijoje daugiausia saulės spindulių, tad reikia pasinaudoti proga aplankyti mūsuose populiariai vadinamą mažąją Lietuvą! Punsko-Seinų kraštą. […] Atvažiavęs į Seinus turiu paprotį pirmiausia aplankyti mūsų poeto vysk. A. Baranausko kapą katedroje […]. Apsilankęs Seinuose pasijunti, kad esi jau pusiau Lietuvoje, lyg Vilniaus krašte. Tai vienur, tai kitur girdisi lietuviškai šnekant praeivius. […] Kas ilgiau nesilankė Punske, tas tikriausiai bus labai nustebintas šio miestelio augimu. Jeigu prieš kelerius metus čia dominavo dvibokštė bažnyčia, tai šiuo laiku virš Punsko dominuoja mokykla su gimnastikos salėmis, puikiu bendrabučiu ir daugiabučiu mokytojų namu. Daug pristatyta privačių namų, parduotuvių, baigiamas statyti restoranas, naujai įsikūrė bankas. […] Punske gyvena dauguma lietuviškosios inteligentijos, o šiuo laiku Punskas tai jau ne medinis bažnytkaimis, o miestelis su virš penkiais šimtais gyventojų, kurių planuose puikūs sumanymai vis gražiau puošti savo gyvenvietę.“

Ar dar kada nors į Bubelius – į Albino Žukausko tėviškę – sugrįš „Poezijos pavasario“ paukštė, nešdama ant sparnų gyvą žodį, ir ar vėl kartu su alyvomis sužydės čia trumpos, bet šviesios poezijos valandėlės, kurios įsirašo į atmintį labiau nei bet kokie paminklai?