Sigitas Birgelis, punskas.pl
Kovo 18 dieną sukako 120 metų nuo ypatingo įvykio Lietuvos kultūros istorijoje – tą dieną Seinuose pasirodė „Šaltinis“, pirmasis lietuviško savaitraščio numeris. Tai vienas reikšmingiausių lietuviškos spaudos istorijos momentų.
XX amžiaus pradžioje Seinai išgyveno tikrą aukso amžių – nedidelis pasienio miestas tapo svarbiu lietuvių dvasinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo židiniu. Čia veikė dvasinė seminarija, brendo lietuvių inteligentija, buvo leidžiamos knygos ir laikraščiai, o Seinų vardas skambėjo visoje Lietuvoje kaip vienas svarbiausių lietuvybės centrų.
Seinų istorija prasidėjo gerokai anksčiau. Seinų vardas yra jotvingių kilmės. Jis kildinamas nuo per miestą tekančios Seinos upės. Seinos vardas minimas 1395 m. kryžiuočių kelių aprašymuose, juose sakoma, kad 7,5 mylios atstumu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę.
Pati pirmoji rašytinė žinia, žyminti miesto istorijos pradžią, mus pasiekia iš 1522 metų gruodžio 22 dienos. Tą dieną tuometis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis padovanojo Palenkės vaivadai girios sklypą prie Seinos upės. Ši teritorija tik vėliau buvo apgyvendinta ir pradėjo formuotis kaip dvaro bei miestelio branduolys.
Praėjus maždaug trisdešimčiai metų ši vietovė jau minima kaip Seinų dvaras. 1558 metų valakų matavimo dokumentuose aptinkami net treji Seinai. Tarp jų – Seinų kaimas, kiek šiauriau buvo vadinamasis Seinų dvarelis, o dar toliau į šiaurę – pagrindinis Seinų dvaras. Tai rodo, kad teritorija jau anuomet turėjo kelis skirtingus administracinius ir ūkinius centrus. Laikui bėgant, kaimas ir dvarelis išnyko, o jų vietą užėmė vėlesni Seinai.
Didžiausią įtaką miestelio raidai padarė dominikonų ordinas. 1602 metais tuometis dvaro savininkas Jonas Grudzinskis pakvietė dominikonų ordiną, pastatė jiems medinį vienuolyną bei Šv. Jurgio bažnyčią. Netrukus dominikonai ėmė statyti mūrinę bažnyčią ir dviaukštį keturkampį vienuolyno pastatą. Vienuolynas pasižymėjo išskirtine architektūra – jo kampuose iškilo apvalūs bokštai, primenantys gynybinius įtvirtinimus.
Dominikonai buvo ne tik dvasinio gyvenimo puoselėtojai, bet ir aktyvūs miestelio kūrėjai. Jie rūpinosi švietimu, skatino prekybą ir amatus, telkė vietos bendruomenę. Vienas įdomiausių, nors ir mažiausiai dokumentuotų, Seinų istorijos epizodų yra dominikonų spaustuvė. Ji buvo įkurta pačiuose vienuolyno mūruose ir skirta knygoms leisti. Deja, kilęs didžiulis gaisras sunaikino dalį miesto ir vienuolyno pastatų. Sudegė ir spaustuvės archyvai bei leidiniai. Dėl šios nelaimės neišliko žinių apie ten dirbusius žmones ir jų išleistus leidinius.
XIX amžiaus pradžioje Seinų reikšmė dar labiau išaugo. Po 1815 metų Vienos kongreso, keičiantis valstybių sienoms, buvo reorganizuojama bažnytinė struktūra. Panaikinus Vygrių vyskupiją, jos vietoje įsteigta Seinų, dar vadinama Augustavo, vyskupija. Naujajai vyskupijai priklausė apie 120 parapijų, suskirstytų į dvylika dekanatų, o maždaug pusę tikinčiųjų sudarė lietuviai.
Perkėlus vyskupo sostą į Seinus, dominikonų bažnyčia tapo katedra, o buvęs vienuolynas 1826 metais pertvarkytas į kunigų seminariją. Būtent ši seminarija ilgainiui išaugo į svarbų lietuvių savimonės židinį. Čia mokėsi ir brendo daugelis kunigų bei inteligentų, kurie vėliau aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame atgimime.
XIX ir XX amžių sandūroje Seinai virto ir vienu svarbiausių knygnešystės centrų. Seminarijoje buvo slepiamos lietuviškos knygos, palaikomi ryšiai su studentais Varšuvoje, Maskvoje ir Peterburge. Čia taip pat gimė idėja suvienyti Kauno, Vilniaus ir Seinų seminarijų lietuvių klierikus į vientisą bendradarbiavimo tinklą.
Artėjant spaudos draudimo panaikinimui 1904 metais, lietuvių inteligentija laukė permainų. Nors carinė valdžia gegužės 7 dieną oficialiai leido lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, leidinių steigimas buvo sudėtingas dėl griežtos cenzūros ir sudėtingų leidimų procedūrų.
Iš pradžių „Šaltinį“ planuota leisti Vilniuje, tačiau vėliau nuspręsta jį perkelti į Seinus. Lemiamą vaidmenį šiam sprendimui turėjo kunigai Jonas Totoraitis ir Juozas Laukaitis.
Gavus leidimą savaitraščiui, pagalvota ir apie spaustuvės steigimą. Vietos veikėjai Juozas Laukaitis, Jonas Narjauskas, Kazys Prapuolenis ir Antanas Civinskas nutarė, kad Seinuose reikia įkurti modernią lietuviškos leidybos bazę. Apie būsimą laikraštį visuomenę informavo specialus kvietimo lapelis „Kvieslys“, kuris ragino prisidėti prie naujo lietuviško leidinio kūrimo.
1906 metais darbai pagaliau pajudėjo. Vyriausiuoju administratoriumi paskirtas kunigas Juozas Laukaitis, o redakcijoje dirbo Jonas Totoraitis ir Antanas Civinskas. Nors pradžioje netrūko nesutarimų ir politinio spaudimo, Seinų spaustuvė virto realybe ir netrukus pradėjo leisti lietuvišką spaudą.
Taip nedidelis pasienio miestas tapo vienu svarbiausių lietuviškos kultūros centrų. Iš Seinų sklido žodis, stiprinęs tautinę savimonę ir vienijęs lietuvius visoje Lietuvoje.
1906 metų kovo 18 dieną išėjo pirmasis „Šaltinio“ numeris.
Antrajame „Šaltinio“ numeryje buvo rašoma:
„Pereitiemsiems metams baigiantis trys Seinų miesto kunigai: Juozapas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jurgis Narjauskas, pritariant ir padedant savo dvasiškajai vyriausybei, įkūrė draugiją spaustuvei Seinuose įsteigti „Šaltiniui“ leisti ir knygoms spausdinti. Iš visų kraštų kunigai lietuviai parėmė šį sumanymą. Trumpu laiku draugija įtaisė puikią spaustuvę ir dabar jau leidžia laikraštį ir turi daug knygų spausdinti.
Taigi 1 balandžio mėn. dieną (20 kovo) šių metų J. M. Garbingiausias diecezijos Administratorius Pralotas Antanavičius, atlaikęs Katedroje šv. Mišias, pašventino naująją lietuvišką spaustuvę ir „Šaltinio“ redakcijos butą, linkėdamas draugijai ir laikraščio bendradarbiams Dievo palaiminimo ir pasisekimo.
Po to J. M. Administratorius ir vietiniai kunigai, susirinkę pietų į seminariją, kalbėjosi apie tėvynės reikalus, lietuvių apšvietimą ir pagerinimą jų būvio.
Visi pripažino, kad įkūrimas spaustuvės Seinuose ir „Šaltinis“, tai stiprovė Lietuvos pakraštyje, tai naujas žibintas, kuris platys tarp mūsų žmonių tikrą šviesą.
Kas atsimena senesniuosius laikus, pirm kokių 15-20 metų, sako negalima esą dabar pažinti Seinų. Mat viskas mainosi šiame pasaulyje: nuo žemiausiojo, lig aukščiausiojo Seinų kunigai, išskiriant vieną mozūrą, jau yra susipratusieji lietuviai; myli jie savo prigimtąją kalbą, šnekasi tarp savęs lietuviškai, o pakraipa dvasiškosios vyriausybės teikiama apima visą dieceziją.
Be to J. M. Administratorius paskyrė į „Šaltinio“ redakciją tris kunigus: Laukaitį, Totoraitį ir Civinską, atliuosavęs juos nuo visų kitų pareigų. Kun. Laukaičio vietą, kaipo Seinų Konsistorijos Sekretoriaus, apėmė kun. Jurgis Narjauskas, buvusis Katedros vikaras.“ („Šaltinis“, Nr. 2, p. 31)
(Bus daugiau)
