Ukrainiečių Golgotos keliais. Tikros istorijos (4)

0

Per ketverius metus Ukrainoje siaučiantį plataus masto karą žuvo daugybė kareivių ir civilių, žmonės kenčia Rusijos okupaciją, patirdami nežmonišką žiaurumą. Rytų Ukrainoje vyksta įnirtingos kovos, o daugelis šalies miestų ir miestelių kiekvieną dieną ir naktį yra atakuojami raketų, bombų ir šimtų dronų.

Kmr.gov.ua nuotr.

Paskutinį kartą lankiausi Ukrainoje 2026 m. kovo pradžioje. Portalui punskas.pl pateikiu istorijas, kurias man papasakojo įvykių liudininkai – žmonės, patys išgyvenę karo žiaurumus. Šiandieninė istorija apie jaunuolį, sutiktą naktį metro stotyje.

Naktį metro stotyje

1 val. nakties. Sėdime Kijevo metro stotyje. Prieš tris valandas sugaudė pavojaus sirenos. Su draugu atbėgome į metro stotį, kuri dabar tarnauja ir kaip slėptuvė. Nusileidome į ją kartu su gretimų daugiabučių gyventojais. Jau tris valandas esame čia. Šalta, nors apsirengėme pačiais šilčiausiais drabužiais. Kurį laiką žvilgsniu stebiu priešais mus prie kolonos sėdintį jaunuolį. Lieknas, turbūt aukštas, šviesiaplaukis su šiek tiek nudėvėta tamsiai mėlyna striuke ir trintiniais džinsais.

Matau, kaip jis smalsiai vis į mus pasižiūri, regis, bandydamas išgirsti, apie ką kalbame. Kalbamės angliškai, ir tai jį turbūt intriguoja. Po kurio laiko išsitraukiu sumuštinius, kuriuos atsivežėme iš Lenkijos (pakeliui į Kijevą nespėjome visų suvalgyti). Pamoju vyriškiui ir pakviečiu prisijungti prie mūsų. Jis noriai prisėda ir vakarieniaujame kartu. Vakarieniaujame? Ne, veikiau naktipiečiaujame. Pagaliau visai nesvarbu, kaip pavadinsi.

Vienu metu Olehas klausia, ar nenorėtume pamatyti vaizdo įrašo iš jo namų. Prieš atvykdamas į Kijevą jis nufilmavo kiekvieną savo namų kertelę: ir kabančius ant sienų plakatus, ir gitarą virš lovos, ir rašomąjį stalą su virš jo įtaisytomis lentynomis, ir vonios kambarį bei virtuvę su dar nesuplautais indais, ir nepaklotą lovą, ir dar kažkokias praviras spinteles… Paskui jis rodo ir savo kiemą, po kurį laksto mažas šunelis… Bijau net klausti, kur šis gyvūnėlis dabar. Tačiau, regis, tas klausimas išrašytas mano veide, nes Olehas greit paaiškina, kad jį priglaudė brolis.

„Šis vaizdo įrašas bus prisiminimui“, – sako jis. „Gyvenau ten visą savo gyvenimą, kol įstojau į armiją. Sunku buvo namus palikti. Bet tuomet tikėjau, kad į juos dar sugrįšiu. Tikėjau, kad orkai – tęsia Olehas, sodriai keikdamas rusų okupantus – jų visiškai nesunaikins.“

Paklausiu, kur yra jo namai? „Horlivkoje!“ – tylomis atsako vyriškis. „O Dieve!“ – galvoju. Juk Horlivka yra sovietų okupuota, siaubingai sunaikinta, ištuštėjusi. Olehui pavyko trumpam ten sugrįžti. Kai buvo lengvai sužeistas į koją, nuvyko pas tėvus ir išvežė juos į saugią vietą, nes tuo metu miestas buvo vis labiau puolamas artilerijos. Vyriškis grįžo namo, kad ir vėl išvyktų. Tačiau prieš apleisdamas gimtuosius namus viską nufilmavo. Čia jis praleido vos kelias valandas. Jau tuomet vieną kambario langą buvo išdaužusios bombos skeveldros. Laimei, jo tėvai tąsyk buvo pas kaimyną. Galop prieš išeidami visus langus jiedu su broliu užkalė lentomis. Tėvų turėtas keliolika vištų atidavė kaimynui. O patys, susikrovę šiek tiek daiktų į automobilį, išvažiavo.

Tuomet ir vėliau Horlivka bei aplinkiniai miesteliai buvo smarkiai apšaudomi artilerijos sviediniais. Olehą pasiekė žinia, kad kaimyno namas visiškai sunaikintas, o jo namuose bomba pataikė į patį pastato vidurį. Langų stiklai subyrėjo į smulkius gabaliukus, įgriuvo dviejų kambarių lubos, nugriuvo sienos. Kiti namai taip pat buvo sunaikinti. Liko vien griuvėsiai – be stogų ir langų. Rusai užminavo ir apylinkes.

„Ką pats dabar veiksi?“ – klausiu Oleho. „Tarnavau armijoje, buvau sužeistas, bet, laimei, viskas sugijo. Vakar mane išleido iš ligoninės. Čia, Kijeve. Rytoj grįžtu pas draugus tęsti kovos. Kas man beliko? Juk namų jau neturiu.“

Kaip tik tuo metu pasigirsta atšaukianti pavojaus aliarmą sirena. Atsisveikiname su jaunu vyriškiu, grįžtančiu į frontą. Sunku ką nors pasakyti, ko nors jam palinkėti. Dabar linkėti, kad sugrįžtų namo, ar kad karas greitai baigtųsi – tolygu pasityčioti. Todėl tylėdami tiesiog paspaudžiame vieni kitiems rankas. Su viltimi, kad dar kada nors pasimatysime!

Katarzyna Węglicka,
rašytoja, meno istorikė, knygų apie Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją autorė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisV lietuvių liaudiškos muzikos ir šokių šventė „SUBATOS VAKARĖLIS“
Kitas straipsnisKultūros ir lietuviškos tapatybės židinys (2 d.)

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia