Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Pieninių dantų klibėjimas, kreivi vaikų dantys. Į ką reikia atkreipti dėmesį, augant vaikų dantims? Kodėl jiems augant svarbu, kaip naktį vaikas kvėpuoja? Apie tai pasakoja Punsko ambulatorijos odontologė Dalia Vaina. Kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
– Atrodo visiems vaikystėje krito pieniniai dantys, tačiau kai jie pradeda kristi saviems vaikams, kyla diskusijos – klibinti juos ar ne. Tai pakalbėkime apie periodą, kai pradeda kristi pieniniai dantys. Kas svarbu šiuo laiku?
Tai daug emocijų sukelianti tema. Labai dažnai ateina tėvai, išsigandę, kad jau nuolatinis dantis dygsta, o pieninis dar neiškritęs. Ypač tai pasitaiko su apatiniais kandžiais. Nuolatinių dantų užuomazgos yra liežuvio pusėje. Todėl labai dažnai tėvai pamato už dantų kažką baltuojant ir atbėga išsigandę. Nereikia to bijoti, nes tai yra fiziologija. Jeigu pieninis dantis kliba, mes galime palaukti, ramiai duoti laiko jam iškristi. Žinoma, būna ir tokių atvejų, kad nuolatinis jau išdygęs, o pieninis dar visiškai nejuda. Tada jau reikia pagalbos, tenka tokį dantį pašalinti.
– O šiaip, kai jau kliba pieninis dantis, tai geriau jį klibinti ar ne?
Pradėkime nuo to, kodėl apskritai atsiranda tas klibėjimas. Jis atsiranda dėl to, kad pieninis dantis praranda šaknis. Taip, daug kas galvoja, kad pieniniai dantys šaknų neturi, bet jie turi visiškai pilnai suformuotas šaknis. Fiziologiškai, kai auga nuolatinio danties užuomazga, ji vis arčiau ir arčiau kyla prie pieninio danties ir tai sukelia rezorbciją, tokį pieninio danties šaknų tirpimą. Danties šaknys pamažu tirpsta, dėl to jis praranda stabilumą ir pradeda klibėti, kol galų gale iškrenta. Jis tuomet praktiškai laikosi tik dantenose ir mes jį galime tiesiog pirštu išversti.
– Būna, kad augant nuolatiniams dantims, tėvai pamato, kad vienas kitas yra kreivas. Kada apskritai reikia atkreipti dėmesį į dantų lygumą ir kada juos tiesinti?
Čia man labai įdomi tema. Šiaip pirmus neraminančius simptomus galime jau pastebėti pas ketverių metų vaikus, kada fiziologiškai turėtų atsirasti tarpai tarp pieninių dantų. Tai turėtų būti ypač matoma kandžių, priekinių dantų srityje. Fiziologiškai, kai vaikas auga, žandikauliai irgi atitinkamai vystosi. Turi atsirasti tarpukai, nes nuolatiniai dantys yra daug masyvesni, daug platesni už tuos pieninius ir jiems reikės daugiau vietos. Jeigu pastebime, kad 4–5 metų vaiko burnoje pieniniai dantukai susigrūdę, tai ženklas, kad vietos nuolatiniams dantims tikrai trūks. Ką tuomet daryti? Tokio amžiaus vaikus jau galime siųsti pas ortodontą. Tokiu atveju gydytojas dažniausiai naudoja tokias išimamas plokšteles, kad paskatintų žandikaulio augimą ir sudarytų daugiau vietos. Atsiranda tokia kaulo augimo stimuliacija. Tokius dalykus jau galima daryti ir 5–6 metų amžiaus vaikams.
– O jeigu kalbėsime apie nuolatinių dantų kreivumą. Kada juos verta pradėti tiesinti?
Galima jau 7–10 metų vaikui dėti breketus. Tai visiškai tikslinga, jeigu tik pacientas yra motyvuotas ir to nori. O viršutinės amžiaus ribos dantų tiesinimui nėra. Tačiau mes dažniausiai su breketais matome jaunesnio amžiaus vaikus, nes tai yra palankiausias tiesinimui amžius. Dantys lengviau pasiduoda stumdymui, viskas yra plastiška, darniai suformuota ir tie procesai yra daug greitesni. Kuo jaunesnis žmogus, tuo tiesinimas vyksta greičiau. O jeigu dantys jau yra kreivi, tai su amžiumi patys savaime neišsitiesins.
– Ar galima išvengti netaisyklingo sąkandžio susiformavimo / ortodontinio gydymo? Kas sąlygoja tokio sąkandžio atsiradimą?
Didžiulę įtaką taisyklingam žandikaulio formavimuisi turi kvėpavimas. Skamba gana kontroversiškai, tačiau tikrai taip yra. Jeigu vaikas didesnę laiko dalį kvėpuoja pro burną, yra stabdomas apatinio ir viršutinio žandikaulių augimas į plotį. Taip vyksta dėl netaisyklingos liežuvio padėties burnos ertmėje ir kramtomųjų raumenų poveikio, kuomet burna yra pravira. Jeigu pastebime, kad vaikas dažnai būna su neužčiauptomis lūpomis ar ištisai miega išsižiojęs, reikėtų sunerimti. Labai svarbu tokiais atvejais išsiaiškinti, dėl ko taisyklingas kvėpavimas pro nosį yra sutrikęs. Kvėpuojant pro burną skatinamas veido augimas vertikalia kryptimi, veidas būna pailgas, žandikauliams neleidžiama plėstis į šonus ir taip atsiranda vietos stoka naujiems nuolatiniams dantims.
Kitas svarbus faktorius yra atitinkamas kramtymo raumenų apkrovimas. Kramtymo raumenys mėgsta sportą kaip ir visi kiti raumenys. Todėl svarbu vaikams duoti kietesnį maistą, tegul jie graužia morkas, patys kanda obuolį (nereikia jo smulkinti), kramto ir plėšo vytintą mėsą. Tokios apkrovos irgi stimuliuoja kaulo augimą ir taip atsiranda daugiau vietos žandikauliuose.
Svarbus veiksnys taisyklingo sąkandžio formavimuisi yra ir vadinamųjų parafunkcijų pašalinimas. Parafunkcijos – tai tokie „žalingi įpročiai“, pvz.: piršto čiulpimas, uždelstas čiulptuko naudojimas, netaisyklinga liežuvio padėtis rijimo metu, lūpų kandžiojimas. Jeigu šie veiksniai nebus pastebėti ir laiku pašalinti, jie taip pat sąlygos ortodontinių problemų atsiradimą.
– Yra dar vienas dalykas, kuris dažniausiai nutinka vaikams (ir ne tik vaikams), tai įvairios dantų traumos, kai nuskyla gabalas danties. Ar verta ieškoti tos nuskilusios dalies?
Nuskilus dančiui, taikomi skirtingi algoritmai pieniniams ir nuolatiniams dantims. Iš tikrųjų, jeigu yra pieninio danties trauma, mes dažniausiai paliekame jį stebėti. Svarbiausia, kaip stipriai dantis sumuštas, nes yra pavojus pažeisti nuolatinio danties užuomazgą, esančią kaule. Tai rimčiausia trauma ir tada jau tikrai reikia kreiptis į gydytoją, kad pažiūrėtų ir įvertintų situaciją. Tokiu atveju dažnai ir nuotraukos reikia. Bet jei nuskilo dantuko kraštas, nieko baisaus. Žinoma, tai nemalonu, nes dažniausiai ir kraujo atsiranda, kadangi aplink labai daug minkštų audinių, kurie labai kraujuoja (lūpos, liežuvis ir kt.). Visiškai kitoks algoritmas yra su nuolatiniais dantimis. Jei mes nusiskeliam gabaliuką danties, geriau jo paieškot. Jeigu randame, tai labai svarbu nelaikyti jo sausai, neleisti jam dehidratuoti. Tokiu atveju esminis yra laikas: kuo greičiau nuvyksime pas odontologą, tuo geresnė prognozė. Aišku, labai daug priklauso nuo traumos pobūdžio, ar mes tiesiog nulaužėme kampą žaisdami, ar pažeidėme nervą ar ne, ar lygiai nuskilo ar ištrupėjo… Trumpai tariant, visada geriau ieškoti to nuskilusio danties gabaliuko ir jį pamerkti. Pamerkti galima arba į pieną, arba į fiziologinį tirpalą. Jeigu nieko neturim, o jis žemėmis aplipęs, tai nuplauname vandeniu ir įsidedam į burnos ertmę už žando. Aišku, tuo atveju jeigu vaikas jau tiek sąmoningas, kad nenuris danties fragmento, kol važiuosite pas dantų daktarą. Jeigu viskas gerai, tokį fragmentą mes galime priklijuoti. Kitu atveju nulūžęs dantis plombuojamas, tačiau to paties danties gabaliukas visada atrodys natūraliau už plombą.
