Po kojomis švelniai bangavo tamsiai žalias vanduo. Norėtųsi pasakyti, kad tai pats pavasarinio žydėjimo pikas. Toli gražu. Liepos pradžia kvepėjo vidurvasariu. Kiek tos vasaros ir beliko…
Pasenusį stenėjimą greit išstūmė jaunatviška mintis. Rudeniop gamta moka lepinti šilumos mylėtojus. Argi dabar kiekvieną metų laiką turi lydėti ilgesys? Kaip ratas sukasi, taip ir suksis. Kiekvienas nusileidimas neturi užgniaužti geros nuotaikos. Nusiimk tą skarą ir pasipuošk žalvariniu žiedu. Nesitikėk, kad kas nors pakels dvasią. Kaip pats pasiklosi, taip išsimiegosi.
Kaip tyčia prie pėdų priplaukė butelis. Žvilgterėjus, iš kurios pusės jį galėjo kas nors paleisti, nesimatė kaltų akių. Matėsi, kad ne šiandieninis. Jį išdavė šiek tiek pablukęs oranžinis popierėlis. Pusė velnio, jeigu savyje būtų saugojęs kelių žodžių laišką. Tai buvo eilinis, niekam nereikalingas butelis. Nuspėju, kad turinys su malonumu buvo nuleistas į skrandį. Tokią karštą dieną, kokios pastaruoju metu lydėjo kelias savaites, parduotuvių lentynos, nukrautos šaltais skysčiais, viliojo net ir labiausiai nemėgstančius gazuotų gėrimų pirkėjus. Paplūdimys puiki vieta atsigaivinti visomis prasmėmis. Va, tas išsimaudęs apatinių kelnių neužmiršta užsimauti, o išgerto gėrimo butelis vis kliūva ir neturi jo kur padėti. Ką atsinešei, tą ir išsinešk! O varge, sulauktas žvilgsnis nepavydėtinas. Lyg tavo vaikus būčiau išėdus. Priešingai. Tu savo vaikų gyvenimą bandai užmėžti nepūvančiu mėšlu. Linkiu sulaukti ilgos senatvės.
Sako, kad proto neprikrėsi nei su… šakėmis. Mėgstam atsikvošėti, kai jau būna gerokai per vėlu. Bet… viltis durnių motina.
Kažkada literatūra būdavo nusėta gražiausiais gamtos aprašymais. Panaši baksnoja man į basų kojų padus. Šiek tiek prisimerkus būtų galima ką nors poetiškai parašyti. Perleidus žalią vandenį ir plastmasinį butelį per romantizmo prizmę, gautųsi neblogas rašinys. Tokie laikai. Nežinau, ar čia klaustuką dėti, kuris nepagaunamai išsisklaido didėjančių bangų ežere. Už horizonto artėja tamsiai mėlyna juosta. Jos audimą girdėti už kelių gerų kilometrų. Pabaidys ne tik poilsiautojus, bet ir tuos, kurie bėgdami nuo liūties griebs viską, ką atsinešė. Liks tik mėšlas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
