Niekam nereikia aiškinti, kad laikas yra labai brangus. Gyvename tokiais laikais, kada noras aiškintis dėl laiko stokos yra toks aiškus, kad net juokingas. Pripažinkim, dažniau net mūsų smegenys labiau džiaugiasi, išgirdusios „pabūčiau, bet neturiu laiko“. Ir iš kur pas mus atsiranda toks „draugiškumas“? Nagi, patys, atseit, esame labai užsiėmę ir geriau tegul „anas“ pasiskundžia bėgančiu laiku. Norisi paklausti, kas gi mums tą laiką vagia?
Perverti dar vieną praėjusio mėnesio lapą. Rodos, buvo vasaros pradžia, o pasižiūri, kad tuoj reikės traukti storesnius apsiaustus. Ir kur ta vasarėlė pasidėjo? Tas spėjo paatostogauti, trečias kas savaitgalį draugų pikniką suorganizuoti, o Tu sėdi galvą parėmęs ir dejuoji, kad negrįžtamai bėga laikas. Pasižadi kitais metais atsigriebti už kažkur dingusias ir nespėjusias pajausti vasaros dienas. Po metų istorija kartojasi, o Tu vėl sėdi toje pačioje vietoje ir apsnūdusiomis akimis žiūri į praeitį. Po paraliais! Kas čia vyksta su tuo pasauliu?! O gal čia ne pasaulis kaltas, o Tu pats?
Praeidamas pro griozdišką sekciją pastebi nugulusius baltus, lengvus kūnelius. Dulkės! Ir vėl! „Iš kur jų tiek imasi? Nieko nedarau, o jos ima ir pačios pasisėja. Reikia eiti ką nors pietums pasigaminti, bet šitie velniai mane erzina. Gerai, greitai nušluostysiu ir bus ramu“, – pagalvoji. Ir kiek ta Tavo ramybė trunka? Dvi dienas, per kurias lakstai po parduotuves, ieškodamas įmantresnių skonių gomuriui patenkinti ar žoliapjove namo veją nuglaistyti? Ir šitai vadini ramybe? Nespėjęs mirktelėti vėl tą patį ratą suki, kokį kas dieną padaro tekanti ir besileidžianti saulė. Kaip sakoma, ne Afrikoje gyveni, tad neturi galimybės džiaugtis šilto laikotarpio gėrybėmis. (Nors tikriausiai kitapus pusrutulio gana turėtum saulės kaitros ir svajotum apie vėsias dienas taip, kaip dabar apie vasarą.) Ei, o jeigu Tu esi būtent tas, kuris per dienas guli ant gulto ir siurbia vitaminą D? Jeigu esi tas, kuris nemėgsta tvarkytis, kuistis namų aplinkoje ir geriau sėdi terasos krėsle, katę ant kelių besupdamas? Ir jeigu Tu norėtum būti toks veiklus, kaip anas, o anas norėtų kartais taip patingėti, kaip Tu? Susimaišyti asmenybėse galima kur kas greičiau nei mokėti tenkintis tuo, ką turime po kojomis. O kas būtų, jeigu taip imtum ir paleistum savo įtemptas vadeles ir padarytum tai, apie ką galvoji jau ilgesnį laiką? Argi reikia laiko pasitiesti apklotą ir nieko neveikti? Kažin, ar to laiko taip imtų ir stebuklingai neatsirastų? Nereikėtų laukti laiko vagies ir bandyti jį sučiupti. Kaip manai, ar yra prasmė kaltinti bėgantį laiką, už kurį atsakingas esi Tu pats?
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Jeigu netas laiko vagis, būtų malonumas gyventi.