Spalio 17 dieną Punske vyksiantys Rudens literatūriniai skaitymai suburs poezijos ir literatūros mylėtojus. Renginys, organizuojamas nuo 2003 metų, jau tapo gražia tradicija, o šiemet jame dalyvaus Vladas Braziūnas, Juozas Žitkauskas, Indrė Larssen bei Rokas Kašėta.
Šiandien pristatome poetę Indrę Larssen.
Gimusi ir augusi Anykščiuose, vaizdingos gamtos ir turtingo kultūrinio palikimo apsuptyje, Indrė Larssen nuo mažens jautėsi artima literatūros pasauliui. Dar besimokydama J. Biliūno gimnazijoje ji aktyviai dalyvavo moksleivių filologiniuose konkursuose. Po pirmojo jų, 1993 m., už romaną Metamorfozė Indrei (tuomet dar Dulevičiūtei) buvo skirta M. Katiliškio premija. Tačiau po šio pripažinimo sekė ilgesnė kūrybinė tyla.
Vilniaus universitete studijavusi lietuvių filologiją, Indrė po pirmojo kurso 1998 m. išvyko į Norvegiją, kur gyvena iki šiol. Pastaruosius trylika metų ji praleido Ulvike – mažame miestelyje prie Hardangerio fjordo, garsaus poeto Olavo Hokunsono Haugės gimtinėje. Būtent čia, pradėjusi dirbti Haugės memorialiniame muziejuje, ji vėl atrado savo balsą ir ėmė rašyti poeziją.
„Kalba man – tai šulinys, iš kurio semiuosi atpažinimo“, – sako Indrė. Ji rašo lietuviškai, nors kasdienybėje dažniau kalba norvegiškai. Jos eilėraščiuose susipina dvi tėvynės – lietuviškų šaknų tyluma ir šiaurietiškas vėjo atvirumas. Kūryboje dažnai skamba ilgesio, šviesos, vandens, paukščių skrydžio motyvai.
Indrė dalyvauja Norvegijoje ir Lietuvoje organizuojamuose literatūriniuose renginiuose, skaito savo kūrybą.
Indrės Larssen poezija publikuota „Šiaurės Atėnuose“, Poezijos pavasario almanache, taip pat pasirodė ir jos versti norvegų poetų – Odveig Klyvės, Olavo Hokunsono Haugės bei Jūno Fosės – eilėraščiai.
2025 m. Poezijos pavasario renginiuose Indrė dalyvavo pirmą kartą, tačiau jos kūryba jau spėjo tapti balsu, kalbančiu apie dalykus, kuriuos sunku ištarti garsiai: ilgesį be vardo, artumą nepaisant atstumų.
Šiandien Indrė Larssen gyvena nedideliame Norvegijos miestelyje, džiaugiasi savo augintiniais – katinu Sfinksu ir kalyte Satja, skaito eiles ir ruošia naują eilėraščių rinkinį. Ji tiki, kad žodžiai vis dar turi galią gydyti, o pasaulis atsakymus dažnai randa ne triukšme, bet tyloje.
Spalio 17-ąją Punske Indrė Larssen skaitys savo eilėraščius, pasidalins mintimis apie poeziją.
EILĖRAŠČIAI
* * *
Pradžia —
tai centras, tai
vidurys giliau
šerdies,
manęs pačios… kai
dar buvau
vaiski dermė,
kai liejaus per trimito burną
— ano, kuris ant didelio juodos plokštelės
įdėklo —
pakeldama
užuolaidas —
į vakarą
suvarstytą
laidų ir
kregždėm
krykiantį —
o šiapus, šilumoje, vis marmantį
irziais balsais:
gi baikit dūkt, gi
šokinėja
patefono
adata
*
…manęs pačios,
po daugel metų niekio,
kai švilpė tiktai
tuščiavidurių
nendrių
maldos,
…giliau manęs pačios — lig tol —
lange vieni laidai, ir
anė varnų
kranksmo —
… giliau
dangaus,
nutilusio, sutemusio
juodžiausiai
valandai —
ir vėl
***
tarp iškvėpimo ir
įkvėpio
nieks
nesustoja,
tylos nėr,
niekio nėr,
nė kláusimo,
nes –
širdis
* * *
nė vienas tiltas
manęs dar niekur
nenuvedė
na, taip, lig stabtelėjimo
tampančio kiek amžinais
namais; bet vėjui
ėmus virst
cukrumi tave
pamirštu kiekvieną
kartą, o gal ir
priešingai…
netikiu tiltais, šitais
nutįsusiais godojimais aš
neateinu; net jeigu
jie nėr
priežastis
tikiu pažemėm savo,
kurių siekia
krioklys —
nesibaigiantis
sidabrinis
…purslų
tyla
***
Išmečiau savo būgnus vakaro upėn…
Tyliai švenčia juodos žolynų bažnyčios.
