Gintaras Skamaročius, www.alkas.lt
Šį straipsnį skiriu lietuviškajai Meilės – Meilės globėjos deivės Mildos (gegužės 13) dienai švęsti ir minėti.
Meilės globėjos deivės Mildos pagerbimui skirtų šventovių buvo ir yra daug. Prie jų mūsų senosios kultūros bendruomenė ir aplinkinių kraštų jaunieji susirinkdavo pagerbti Meilės deivę, susirasti sau gyvenimo porą, patirti pirmąją meilę, kurti santuoką, pradėti šeimą.
Šventovių, šventyklų ar šventviečių likimai yra su skirtingomis istorijomis.
Viena jų ypač išskirtinė.
Apie 444 km į vakarus nuo Vilniaus, apie 30 km už Olštino, apie 60 km piečiau Karaliaučiaus srities, istorinėje vakarų Lietuvoje (dar vadinamoje Prūsa ar Prūsija), prie Milakovo, dabartinėje Lenkijoje, yra Mildos (dab. lenk. Mildzkie (Mildzie), 112 ha ploto) ežeras. Iš jo išteka Mildos upė, kuri netoli Karkaimio (d.pl. Karkajmy) įteka į Pasargės (Paslenkos) upę, kuri įteka į Aistmares Lenkijos pusėje.
https://www.google.com/maps/embed?pb=!1m18!1m12!1m3!1d60194.51878331351!2d19.997981460803345!3d53.99832812535421!2m3!1f0!2f0!3f0!3m2!1i1024!2i768!4f13.1!3m3!1m2!1s0x46e2972f229eb711%3A0x87a04ba78c44cc40!2sMi%C5%82akowo%2C%20Lenkija!5e0!3m2!1slt!2slt!4v1747168050498!5m2!1slt!2slt
Tikėtina, kad čia Mildos šventykla buvo arti tos vietos, kur iš ežero išteka Mildos upė. Paprastai netoli šventyklų pagarbiu atstumu kurdavosi gyvenvietės. Taip ir čia, už maždaug 1 km, ant Mildos upės krantų įsikūrė gyvenvietė, vadinta Mildos ar Meilės vardu.
Rašoma, kad šiose vietose buvo ypač didelės gandrų gyvenvietės, gausybė gandrų lizdų. Gandrai ir kūdikių „atnešimo“ sąsajos, tikėtina, skatindavo ir jaunuosius jų patiems prasimanyti, nelaukiant, kol gandrai pasidarbuos ar „išmoką valstybė padidins“.
XIII a. šį kraštą užvaldė Kryžiuočių ordinas, kuris naikino senąją kultūrą, bet nepajėgė įveikti Meilės miestelio ir paties Mildos ežero bei upės vardų.
Miestelis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1314 m. į vokiečių kalbą išverstomis formomis: upė vadinta Liebe (Liwna) vardu (liebe – vokiškai reiškia meilė), o gyvenvietė – Liebstadt (Liebe+stadt = Meilė+miestas).
Po II pasaulinio karo šis kraštas buvo perduotas Lenkijos administravimui, miestui ieškota pavadinimo lenkiškosios formos. 1945–1946 m. jis lenkiškai vadintas Lubieniewo, Lubieniow, Lubomino (lenk. lubię – artima forma myliu), vėliau nusistovėjo taip pat su „meilės“ forma Milakovo pavadinimas ir miesteliui, ir upei.
Tarsi bėgdami nuo praeities istorijos, kartais lenkai šią upę pavadina „Naria“ vardu, tarsi kaip tęstinį tos, kuri prieš tai išteka iš Naro ežero ir įteka į Mildos ežerą.
Netoli šios vietos yra lenkų viešbutis, taip pat pavadinime naudojantis „meilės“ formą, tiesa angliškąja „Love“.
Svarbu ir tai, kad už kelių kilometrų yra Letos (Letuvos) ežeras ir gyvenvietė (stende senąja vokiška, ar tiksliau saksiška, forma įrašyta „Lettau“; gerokai vėliau vokiečiai Lietuvą pradėjo vadinta Litauen forma).
Po karo lenkai šios gyvenvietės pavadinimą išsivertė ir įsirašė Litwa, o ežerą – Litewski vardo forma.
https://www.google.com/maps/embed?pb=!1m18!1m12!1m3!1d10995.22369445167!2d20.124752603183016!3d53.94661909361369!2m3!1f0!2f0!3f0!3m2!1i1024!2i768!4f13.1!3m3!1m2!1s0x46e29a8d3170649f%3A0x9fb813a63613d94e!2sLitwa%2C%20Lenkija!5e0!3m2!1slt!2slt!4v1747168179803!5m2!1slt!2slt
Dievų Motinos Letos (Letuvos) vardo forma yra senesnė nei Mildos. Vėliau nusistovėjo nuostata, kad Leta (Letuva) yra labiau mamų, motinystės ir gimstamumo, o Milda – labiau (pirmosios) meilės, įsimylėjėlių globos dieviškoji forma.
Galimai ir pats pavadinimas „Milda“ radosi iš Letos (Lados) – per myl(iu)+Leta/Lada į „Myl+l(e/a)da“ ir galiausiai – Mylda ar Milda.
Aplinkui šiuos meilės, Letos (Letuvos), Mildos centrus išlikusi gausybė lietuviškų pavadinimų – Gulbitai, Klugainiai, Narai, Panariai, Pulkainiai, Trakainiai, Švenkitai, Valduva (Vladuva), Varniai, Vilnava, Vukšnikis, … .
Atkreipiu dėmesį, nuo Mildos ežero iki Vytauto Didžiojo minėtos tėvonijos vakarinės ribos – Mantavos (Osos) upės yra dar 123 km.
Šių kraštų vietovės senaisiais (apvokietintais) pavadinimais minimos dar 1403–1406 metų dokumentuose.
Lankydamasis šiuose kraštuose, sutikau žmonių, kurie sakosi, kad jie jau paskutiniai iš tų, po karo atvežtų. Jie dar papasakoja, ką rado atvykę apie 1945 metus. Paminėto Lietuvos (vok. Lettau / pl. Litwa) kaimo pavadinimas dar likęs, bet paskutinių gyventojų nelikę prieš keletą metų. Jo istoriją pasakojo kaimyninio kaimo senoliai.
Istorijos vadovėliai apie tai nerašo, bet tiesiog norisi bent keletą naujų puslapių į juos įsiklijuoti ir paskatinti kitus šiame lietuviškai kalbėjusiame, atseit, „prūsų“ ar „vokiečių“ krašte lankytis, jį tirti, kol dar likę senų gyventojų, jų šviesių kraštotyrininkų, pastatų, ypač pavadinimų.
Galbūt ir kai kurias lietuviškas istorijas ar knygas pavyktų perrašyti.
