ŽYGELIS
Užsilipau su šuneliu ant kalno. Taip visuomet
darau, kai užsinoriu pabūt sau,
kur aukščiau;
ir nusileisti kartu —
vidudienį beveik nebūna mašinų;
Tik šį kartą kažkur, gal Vambheimo šlaite,
pragydo gaidys — per patį vidudienį —
ir nebepanoro liautis.
Šunelis, mylintis paukščius (ypač stebėti juos
klykaujančius aukštai, virš fjordo) sukluso.
Pavadys įsitempė. O taip pat ir visos
penktadienio mintys. Apie namus kalno papėdėje,
jų šviesų erdvumą, tylą.
Tai ir leidomės — draugelis karts nuo karto
stabteldavo, užkeldavo priekines letenas
ant betoninio kelkraščio, įsitikinti —
kas ten apačioj aidi — tuoj sužaliuosiančiose tolumose,
pilnose krutančių nematomų žmonių,
burzginančių traktorius,
juosiančių laukus tvoromis
savo bliaunančioms avims,
skambinančių bažnyčios varpais
(matyt, laidoja Henriką),
pjaunančius atitarnavusias gyvatvores
motoriniais pjūklais, nirtingais, lyg keiktųs…
…ir tas gaidžio giedojimas,
per patį vidudienį,
per visą vandens paviršių garsas
— tikrai, lig šiol negirdėtas..
***
gimiau
tavo tyloj — iš jos
miško karvelių suokalbių,
patalo vėsos palaimoj,
miegant abiems tėvams
— be vakarykščio
nuogąsčio,
kad mirsiu, jei
lovoj nerasta adata
gyslomis pasieks širdį,
— su paryčio nuostaba
atbudus šaly,
kurioje nėra
baimės,
anei
kvailystės
dėti viltis į tave,
kurs jau esi išsipildymas
štai stovi vaikelis atradęs
namus ant tilto virš
džiaugsmo, virš
tamsos ir
šypsos
NAMŲ
Piktas vaikas buvau,
pikčiausias iš benamių.
Ir kai mums kartą sekė pasaką apie namus,
tai pasižadėjau jiems ir išėjau; tokian
vaiskùman…
Nuo tol namo aš visados tik išeinu –
tarsi į miško dangų
ar draugo
aplankyt.
