Jotva (Sūduva) – nuostabaus gamtos grožio, turtingos praeities ir dvasinio paveldo kraštas. Mūsų dienų žmonių protus ir širdis aitrina dingusių amžių verpetuose senųjų šio krašto gyventojų likimo atgarsiai, susidomėjimą kelia mokslininkų ir kraštotyrininkų įžvalgos, nauji leidiniai. Visuomenė istorijos šauksmui paklūsta. Jotvingių vardais vadinamos įmonės, mokyklos, prie jotvingių piliakalnių organizuojami kultūriniai renginiai ir senovinių kovų inscenizacijos.
Vaizduotę masina Jotvos kraštovaizdis. Šio krašto hidronimai skatina išgirsti tolimos praeities šauksmą, atverti užkoduotą Sūduvos istorijos knygą ir suvokti visus ten glūdinčius archeologijos ir kalbotyros lobius. Jotvos vandenvardžiuose atsispindi mūsų protėvių gebėjimas gamtos ypatybes įprasminti upių ir ežerų varduose. Jie išliko tūkstančius metų ir pasiekė mūsų laikus.
Beveik visų Jotvos upelių vandenys suteka į Nemuną. Iš upių minėtinos: Juodoji Ančia, Seina, Šešupė.
Šešupė – Sūduvos upių motina – yra didžiausia po Nemuno jotvingių upė ir ilgiausias jo intakas. Ji prasideda netoli Juodosios Ančios ištakų ties Šešupėlės kaimu ir Ančios ežeru, vingiuoja į šiaurės rytus, šiaurės vakarus ir vakarus. Suvalkų kraštovaizdžio parke Šešupė teka per penkis ežerus ir turi du stambesnius intakus – Vygrą ir Potopką. Šešupės ilgis 298 km, iš jų 24 km – Lenkijos teritorijoje. Teka per Lenkiją, Lietuvą bei Karaliaučiaus sritį, kur kiek ryčiau nuo Ragainės įteka į Nemuną.
Šešupė nėra vandeninga, per pavasario potvynius užlieja pievas bei laukus, vasarą ir žiemą nusenka, o jos mažesni intakai išdžiūsta arba užšąla. Šios upės vardas galįs būti giminiškas sanskrito žodžiui šišara, reiškiančiam šaltą, vėsų. Tai reikštų, kad Šešupė – vėsi upė.
Algis Uzdila upės etimologiją aiškina taip: „Jotvingių ir prūsų kalboje nėra buvę priebalsių š, ž. Todėl daugelyje šio krašto vietovardžių vietoje laukiamo š, ž turime s, z. Bėgant laikui vieni tų priebalsių išliko nepaliesti, kiti buvo išversti į š, ž. Surasti to skaidymosi kokio nors nuoseklumo vargu bepavyktų. Priebalsių likimą, matyt, lėmė atsitiktinumai. Antai dar kai kur buvo galima išgirsti tariant kaimo vardą Zabariškės (Punsko par.), kai jau daugumos vis drąsiau tariama Žabariškės. Lietuviai taria ežero ir kaimo vardą Stabingis, tuo tarpu lenkai juos vadina Sztabinki.“[1]
Algis Uzdila pastebi, kad aiškinti Šešupės etimologiją galima remiantis pačia geografija. Antai Šešupė ir Juodoji Ančia išteka iš tos pačios pelkės, tad Šešupė galėjo būti įvardyta kaip Juodosios Ančios sesuo. Sesapė>Sesupė>Šešupė.
K. Subačius kitaip aiškina Šešupės vardo kilmę: „Šešupės vardas per visą upės 297,6 km ilgį visais amžiais liko toks pats, kokį gavo iš jos areale gyvenusių genčių – kilčių, tautelių, savo krikštytojų sūduvių – baltų. <…> Šešupės vardas tam tikru laipsniu įtvirtina nuostatą, kad prie šios upės nuo amžių gyveno vienos kilties arba labai giminingų kilčių žmonės, kurie per tūstančius sudėtingų kultūrinės civilizacijos metų buvo šios žemės šeimininkai, naudojosi jos teikiamomis gėrybėmis kasdienybėje ir puoselėjo, išsaugojo šį labai lyrišką vardą Šešupė iki mūsų laikų, kildindama iš mūsų klimatinės juostos pačių giesmingiausių paukščių – strazdinių šeimos: strazdo-giesmininko-juodojo strazdo, paprasto vandeninio balsingo strazdo ir tos pačios strazdų šeimos – lakštingalos, senovėje sūduvių vadintų sese vardu, prūsų – sese ir dar dažnai vartojama lietuvių – šeše, šėšė. Tuometiniai sūduviai vietoje garso š turėjo s, upė ištardavo kaip apė, o Šešupė kaip Sesapė, kur ses+apė.“[2]
Įdomu, kaip Šešupės etimologiją būtų aiškinęs žymus mūsų kalbininkas Kazimieras Būga, kuris apie Sūduvą, sūduvius nemažai rašė, bet šios svarbios lietuvių tautai upės vardo kilme kažkodėl nepasidomėjo. Laiške Jonui Basanavičiui jis rašė: „<…> Senų senovės lietuvių tėvynei susekti daugiausiai padeda upių ir ežerų vardai. Tam reikalui aš turėjau rinkti ne vien Lietuvos, Prūsų ir Latvių vandens
vardus, bet ir gudų – Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko (dalies) ir
Gardino. Turiu jau lig šiolei vandens vardų surinkęs daugiau nei 3000.“
[1] Uzdila, A. 2018. Šiauryčių Lenkijos vardyno tapatumai. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 44–46.
[2] Subačius, K. 2017. Sūduvių upės, ežerai ir jų vardų reikšmių kilmė. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 231–232.
sb, punskas.pl
